1 nuotr.Tūkstančiai vilniečių, bent šiek tiek besidominčių miesto gyvenimu, lengviau atsiduso išgirdę, kad Mindaugas Pakalnis traukiasi iš sostinės vyriausiojo architekto pareigų.
Skandalingos statybos ir negailestingi kirtimai neišjudino pastarojo kėdės, tačiau ji neišlaikė rinkimų. Patinka jums Benkunskas ar ne, bet tik jam persėdus iš vicemero į mero krėslą, kėdutė buvo patraukta iš po Pakalnio minkštosios.
Liaupsių ir padėkų besitraukiančiam architektui negailėta, jo kritikai mikliai paženklinti nieko nesuprantančiais „vatnikais", bet štai sužinoti, kiek miestiečių pinigų atsisveikinimo proga nuplaukė į Pakalnio sąskaitą - nevalia. Pažeis asmens duomenų apsaugą, konkurencingumą ir visus dešimt Dievo įsakymų. Tuo šventai įsitikinę savivaldybės klerkai, mikliai pamiršę, kaip ką tik teko neskaidriai raudonuoti dėl „čekiukų".
Puikus pavyzdys, kaip galima manipuliuoti teise žinoti.
Valdininkai jaučiasi drąsūs, nes miestiečių, išlaikančių valdžią, niekas neužstoja. Net žiniasklaida lieka bejėgė, nes valdžios paslaptis saugantys klapčiukai turi galingą užnugarį. Nepasiskųsi ir teisėsaugininkams, mat ir jiems viešojo intereso gynimas reikalingas kaip šuniui penkta koja.
Pavyzdžiui, prokurorai nerado priežasties ginti viešąjį interesą, susijusį su Vyriausybės sprendimais 2009-2012 m. skolintis finansų rinkose ir iš komercinių bankų. Senas reikalas?
Štai naujesnis - prokuratūra nusilenkė energetikams, kai nusprendė netaikyti viešojo intereso gynimo priemonių dėl gyventojų teisių vienašališkai nutraukti sutartis su nepriklausomais elektros tiekėjais. Paprasčiau kalbant, nors valdžia kasdien trimitavo, jog jokių baudų keičiant elektros tiekėjus būti negali, sutartyse baudos, nors ir pavadintos kitaip, numatytos - o sutartis vykdyti privalu!
Teisė nežinoti - garantuota ir kitais gyvenimo atvejais.
Pavyzdžiui, nežinoti, kad kaimynas yra teistas pedofilas. Nes jo teisė į gerą gyvenimą yra svarbesnė, nei kaimynų vaiko teisė į saugią vaikystę. Nevalia žinoti ir kitaip nusikaltusių žmonių pavardžių, kad jiems išėjus į laisvę būtų lengviau ne į žmones „prasimušti", bet į recidyvistus.
O štai savo vaikus ne pagal sistemos nuostatas auginantys tėvai patiekiami ant lėkštutės - vieši ir vardai, pavardės, ir gyvenimo detalės bei nuotraukos. Nes sisteminėms tarnyboms patogu, kad tokie būtų „suėsti", o anie - neliečiami.
