1 nuotr.Jau praėję 2014-ieji buvo skirti Kristijonui Donelaičiui, teatrams, vaikų sveikatai, Oršos mūšiui ir Dainų šventei. Tad metų pradžioje turėjome pastatyti šešis simbolinius aukurus ir ant jų atnašauti istorijos, teatro, dainos mūzoms ir melsti, kad mūsų vaikai būtų apsaugoti nuo bacilų, mikrobų, na, ir visko, kas kenkia sveikatai.
Ar pavyko? Nėra jokių stebuklingų kalendorinių metų, kuriuos pavadinus Arklio, Ožkos, Oršos ar Teatrų metais savaime įvyktų kažkoks ypatingas proveržis. Kažkoks ypatingas kultūros ar istorijos priepuolis. Gal tik pirmykštės gentys tikėtų, kad garsiai įvardijęs savo genties totemą - vilką, šerną ar lokį - sulauksi ypatingos malonės. Ar ypatingos pragaišties. Tik pirmykščiai tikėdavo, kad naujagimis, pavadintas Sakalo akimi, taps akylas kaip sakalas. Tad nesvarbu, kokiais burtažodžiais ar apreiškimais padailinsime šio tūkstantmečio 13-us, 14-us ar 50-us metus, pavadinimai nieko nekeičia. Jei 2015 metus paskelbsime Pomidoro metais, pomidorų Lietuvoje vis vien daugiau neužderės. Nes pomidoras priklausomas ne nuo intencijų, bet nuo meteorologinių bei ekonominių sąlygų.
Oršos mūšis ir taip būtų buvęs paminėtas, nes įvyko prieš 500 metų. Solidus jubiliejus. K.Donelaitis ir taip būtų buvęs paminėtas. Nes gimė prieš 300 metų. Irgi jubiliejus. Dainų šventė ir taip pat būtų įvykusi, nes vykdavo ir ne jai paskirtaisiais metais. Vaikus mūsų pediatrai taip pat gydo, skiepija, tikrina nuolatos. Nėra jokių įrodymų, kad 2014-aisiais visi Lietuvos vaikiukai buvo gydomi, skiepijami, masažuojami, popinami dvigubai ar net trigubai dažniau. Gydė, vaistais girdė tik tiek, kiek reikėjo. Ir tuos, kam reikėjo. Nei daugiau, nei mažiau. Ir vaikai jautėsi taip, kaip reikėjo. Nei blogiau, nei geriau. Tad kurių galų metus skelbti kaip parodomąsias avarijas, gaisrus, kuriuos lygiai per metus reikės užgesinti. Jungtinėmis pediatrų, istorikų, teatralų, literatūrologų ir t.t. pastangomis.
Lietuvoje teatrus lanko maždaug 7-8 proc. gyventojų. Jaučiančių poreikį. Na, gal dar vienas kitas gyventojas užsuka priešokiais, lydėdamas užsieniečius ar iš provincijos atvykusius gimines. Bet lankančiųjų procentas faktiškai nekinta.
Kas susirenka į teatrą? Susirenka tie, kurie salėje sutelpa. Išgali nusipirkti bilietą. Išgali po spektaklio išsikviesti taksi. Gyvena mieste, kuriame veikia vienas ar keletas teatrų. Ir svarbiausia - jaučia Melpomenės ar bent pasirodymo „elitu“ poreikį. O tų jaučiančių, būkime atviri, yra tiek, kad pakanka ir vidutinio dydžio salių ar net salikių. Jei Lietuvoje nestatomi amfiteatrai, vadinasi, be jų puikiausiai apsieinama. Jei statytų, būtų neekonomiški. Tad ar kas nors pasikeitė per praėjusius metus. Kokie rodikliai? Ar teatro salių atsirado daugiau? Ar teatro bilietai bei taksi paslaugos pigo? Ar Lietuvoje padaugėjo melomanų? Ne, rodikliai tokie patys kaip ir bet kuriais metais. Režisieriai dirba. Aktoriai dirba. Papildomai išgąsdinti, kad valstybiniai teatrai gal taps viešosiomis įstaigomis ir teks dirbti pagal sutartis. Žiūrovai žiūri. Vis tie patys.
