2 nuotr.Terminą “stribai” jau turbūt atsimena tik pokario karta. Na, gal dar jų vaikai, anūkai, bent jau tik tie, kurių genealoginio medžio šakos buvo gerokai aplaužytos pokario metais, o jiems artimiausių žmonių gyvenimuose įspausti ne tik purvini, bet ir kruvini stribo kerzinių aulinių batų pėdsakai, kai jis, pasikrikštijęs liaudies gynėju, ir plėšė, ir trėmė, ir šaudė.
Pamenu vieną prasigėrusį Lazdijų stribą, kuris apie 1960 metus, pavaišintas penkiasdešimčia gramų, pasakodavo, kaip jie, naminės prisivaišinę, eidavę “valstiečių pašaudyti”. Šiuos du žodžius jis tardavo neva su humoru, bet mes, paaugliai, jau žinojome: tas “humoras” tikrai krauju laistytas.
Deja, jaunosios kartos didžiumai “stribas” jau, ko gero, skamba tik kaip kažkoks kompiuterinio viruso pavadinimas ar sukčiaus, avantiūristo sinonimas. Ir toks supratimas turi tiesos kvapelį, tačiau nežinoti daugiau tiesos yra pavojinga. Nežinodamas gali įbristi į tą patį vandenį. Žinau žinau: į tą patį upės vandenį antrąkart neįbrisi. Tik aš kalbu apie istorijos upę, o ji, istorija, turbūt ir rašoma ne vien tam, kad galėtume ja didžiuotis, bet ir kad nebraidžiotume po tą patį vandenį, kuris anuomet buvo toks “brudnas” ir toks ne saulėlydžio, o kraujo nuspalvintas. Taigi stribus turime atminti, žinoti, bandyti neleisti sugrįžti.
Anuomet į stribus ėjo jauni kaimo berneliai, dažnai mažaraščiai. Ėjo kas norėdamas išvengti kariuomenės, kas atsiliepdamas į sielos šauksmą paplėšikauti, kas siekdamas atkeršyti kaimynui už žemės lopelį, o partizanui - už nekaltai nuskriaustą brolį ar atimtą tėvo gyvybę, o gal sesers garbę. Beje, jeigu kas iš skaitytojų pasakytų, kad dėl panašių priežasčių iš to paties kaimo ar iš tos pačios klasės buvo einama ir į mišką, labai nesiginčyčiau, bet būtinai pridurčiau: buvo ir tokių, tačiau miške daugumą sudarė idealistai ir tik vėliau, vis mažiau liekant vilties, mažiau likdavo ir idealizmo. Stribai buvo priešingybė: jokių idealų! Ir meluoja, manau, tas, kas sako, kad į stribus buvo einama iš idėjos. Nebuvo dar tos idėjos. Svetima propaganda dar nebuvo spėjusi raudonu kirminu įlįsti į jų smegenis. Jeigu jie būtų idėjiniai, savanoriais būtų stoję į kariuomenę ir ėję iki Berlyno. Bet nė vienas nenorėjo pakeliui parkristi.
Trumpai tariant, stribas buvo Lietuvos provincijos žmogelis, kuris pokario metais dirbo (jeigu parsidavimą galima vadinti darbu) svetimam, stengėsi jam įsiteikti tremdamas ir šaudydamas savus. Būtų ilgas pasakojimas, jei pradėčiau nuo 1944 m. liepos 24 d., kai Lietuvos komunistų partijos (bolševikų) CK nutarimu buvo sukurti naikintojų (“istrebiteli” - iš čia ir žodis “stribas”) būriai. Netrukus, matyt, išsigandus žodžio “naikintojai”, buvo imta bandyti juos oficialiai vadinti liaudies gynėjais, tačiau jų naikinamoji esmė nuo to nepakito ir jie visiems laikams liko stribais. Istorijoje jau, matyt, ir įsitvirtins šiuo vardu.
Kad jaunajai kartai būtų dar suprantamiau, bandysiu paaiškinti palyginimais. Štai šiandien, tarkime, tuo pačiu “stribiniu principu”, tik ne vien už galimybę išgerti ir užkąsti, oi, ne vien, lietuviai specialistai dirba Lietuvoje veikiančiuose užsienio bankuose ir net jiems vadovauja. Tiesa, batai jų - ne kerziniai. Oi, ne kerziniai. Bet jie, pasakysite, neina iš nuobodulio “valstiečių pašaudyti”. Gal ir neina, bet turbūt nesiryšite pasakyti, kad jie nedalyvauja mūsų trėmimuose. Ne į sibirus. Visiškai priešinga kryptimi. O gal, sakysite, tik Kubilius mus trėmė, o jie neprisidėjo prie ekonominės situacijos, nuo kurios iš Lietuvos pabėgo ne vienas šimtas tūkstančių? Vienas didelis bankininkystės, o ir šiaip ekonomikos autoritetas, irgi ne auliniais kerziniais batais ilgai mindžiojęs tokio banko grindis, neseniai atvirai prisipažino, kad žmonėms viešai kalbėjęs ne visai tiesą, nes taip reikėjo jo bankui. Žinoma, gražu, kad prisipažino, bet ar tai ne stribo išpažintis?
Kitas stribas, kurio dėka tremtys itin suintensyvėjo, bando mulkinti tautą, esą Lietuvos gyventojų skaičiaus mažėjimui daugiau įtakos turėjo ne emigracija, o sumažėjęs gimstamumas. O kas gali gimdyti, ponas stribe, ar ne ta pati dvidešimtmečių trisdešimtmečių karta, kuri ne be jūsų “pagalbos” ėmė taip aktyviai palikti Lietuvą. Gimsta tie mūsų vaikeliai, tik gimsta jau tremtyje ir jau ne kiekvienas jų - lietuviukas.
O mūsų žmonės, dirbantys užsieniečių supirktoje lietuviškoje spaudoje? Gal manote, jiems netenka “stribauti”. Žurnalistui gali nuoširdžiausiai rūpėti Lietuvos ir jos žmonių likimai, bet vargu bau jam kiekvieną kartą bus leista parašyti taip, kaip jis mato, kaip jis galvoja. Negi jis ar jo redaktorius nežino, kieno pinigais, tai kas, kad litais, mokami honorarai ar atlyginimai? O gal kam šauna į galvą, kad užsienio kapitalas į Lietuvos spaudą ateina vien tam, kad to kapitalo pasidarytų daugiau? Ne tokie jau palankūs spaudai mūsų įstatymai, kad vien pelno sumetimais užsienio kapitalas ja Lietuvoje taip susidomėtų. O ir tie įstatymai ar vien iš Vyriausybės ir Seimo kvailumo sumanyti ir priimti tokie, kad spauda, norėdama išgyventi, turi parsiduoti tam užsienio kapitalui? Labai norėčiau, kad tai būtų vien iš kvailumo. Manau, Vyriausybės ir Seimo nariai šioje situacijoje irgi labiau jau norėtų save laikyti kvailiais. O ne stribais.
O ar matome, kokioje stribų, televizijos kanalų, apsuptyje atsidūrė turbūt vienintelė savo valstybei dorai tarnaujanti Lietuvos televizijos antroji programa? Gal manote, tik vieną kitą strėlę jie paleidžia mūsų kryptimi. Kasdien. Kulkosvaidžiais. Į dešimtuką. Į mūsų sielas! Į pačią pačią Lietuvą!
O tie beveik du tūkstančiai valdininkų mūsų ministerijose, joms pavaldžiose institucijose ir kitokiose tarnybose, kurių atlyginimams arba atlyginimų papildams Europos Sąjunga kasmet skiria milijonus? Kas jie? Dar mūsų žmonės? Ar jau stribai? O gal liaudies gynėjai? Kieno pusėje jie stos, kai paskutinės mūsų tautos tradicinės vertybės atsidurs ties bedugne? Ar atsisuks į mus ir šaus?
O mūsų (tik ar jie mūsų?) europarlamentarai Tomaševskis ir Donskis? Gaudami Europos Sąjungos atlyginimą kieno užsakymu į Lietuvą šaudo? Europos Sąjungos? Ar kurių nors kitų valstybių? Ir kas jie yra - stribai ar liaudies gynėjai? Jeigu gynėjai, tai kurios liaudies? Ar mums jau tas pat? O lenkams, matote, ne tas pat. O kiti europarlamentarai? Ar užstojo mus krūtine nuo savo dviejų kolegų, šaudančių Lietuvos kryptimi? Tai jie, tie likusieji - dar mūsų ar jau irgi ne? O gal jau irgi tik neįvardytos liaudies gynėjai, o paprastai lietuviškai tariant, paprasčiausi stribai?
Būkime akyli! Stribai ir vėl išėjo pašaudyti.
P.S. Kažin mūsų prezidentė jau ima Lietuvos įstatymu jai numatytą atlyginimą ar vis dar gyvena už “kuklią” išeitinę pašalpą, kurią jai, išeinančiai iš komisarių, skyrė Europos Sąjunga “kerziniams batams”?
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
