Gaila, kad iš Bulgarijos parsigabentas Henrikas Daktaras-Henytė nebuvo parvežtas tiesiai į Kauną. Gaila, kad jo bylos netiria Kauno miesto apylinkės prokuratūra.
Gaila, kad Henytės bylos nekuravo viena teisybės ieškanti laikinosios sostinės prokurorė. Mat čia mūsiškis Henytė turėjo teorinę galimybę. Pirmasis pripulti prie savo bylos. Susipažinti su jam inkriminuojamų nusikaltimų įrodymais.
Kuo Henytė prastesnis už kitus įtariamuosius? Veidu ir stotu. Ypač jei vilkėtų kostiumą ir ryšėtų kaklaryšį. Gal negražus? Gal ne kaunietis? Kodėl teisė pirmam žvilgtelėti, kokiais įrodymais grindžiamas įtarimas, suteikta tik vienam Kauno verslininkui? Kodėl tokios išimtys? Tokia neteisybė?
Juk visi mokame skaityti. Neraštingumas mūsų valstybėje seniai likviduotas. Blogiau matantys užsidės akinius. Tik pakabinkite ant prokuratūros iškabą “Specializuota biblioteka”. Ir neduokite vartyti bylos puslapių, jei įtariamojo rankos riebaluotos. Tegul nusiplauna. Nebent norėsite atlikti papildomą daktiloskopinę ekspertizę.
Pripultų koks vagiukas prie savo bylos. Perskaitytų savo vardą, pavardę ir pirmyn prie įrodymų. Aha, jie nieko neturi. Beveik. Visiškas muilas. Kokie kvailiai. Blogai dirba. Jei aš taip vogčiau “audines”, kaip jie tiria bylas, seniai būčiau bankrutavęs. Ei, pilieti tyrėjau, kodėl stumi ant manęs “bačką”? Kodėl reikalauji geranoriško prisipažinimo? Kodėl? Už ką? Kokia “audinė”? Nedaryk “kompoto”. Išsimiegok ir atsipeikėk. O aš keliauju namo. Pas mamą.
O kokia ekonominė nauda! Ypač dabar. Per sunkmetį. Laipsniškai nunyktų pataisos namai. Mokesčių mokėtojams nereikėtų išlaikyti tūkstančių nuteistųjų ir jų prižiūrėtojų. Nereikėtų statyti naujo kalėjimo, kad iškeltume iš Lukiškių nuteistą kontingentą. Nereikėtų būrio psichologų, įvairių guodėjų ir auklėtojų. Lietuvai tada pakaktų tik vieno iki gyvos galvos nuteistų pataisos namo. Ir vieno pataisos namuko. Įtariamiesiems beraščiams. Jei tokių pasitaikys.
Gal kiti, tarkime, Gaidjurgis ar Vertelka, nemokėjo skaityti? Nenorėjo pirmieji sužinoti, kokie prieš juos yra įrodymai? Aišku, norėjo! Kodėl jiems, iki gyvos galvos nuteistiesiems “vargšiukams”, nebuvo suteikta tokia galimybė? Nebent kad skaitydami nenualptų.
Kitas klausimas - ar tokia fantastiška galimybė iš tiesų buvo suteikta tik vienam Kauno verslininkui. Tarsi kokiam kūmui, kaimynui. Pagal kokį požymį jis buvo išsirinktas tokiai prokurorės malonei? Gal pagal automobilio ar akių spalvą? Balso tembrą? Išankstinį prokurorės tikėjimą, kad šis vyras nekaltas? Išankstinius tikėjimus-netikėjimus palikime miniai ir gatvei. Prokurorui netinka.
Kas žino? Galbūt ir daugiau respektabilių, pirmą kartą įtartų kauniečių yra pirmieji paspoksoję į įrodymus. Galbūt ir dabar kokioje nors šalies prokuratūroje koks nors veikėjas į įrodymus spokso. Nes tai, kad galima taip paspoksoti, išryškino tik vadinamosios Kauno pedofilijos skandalas.
