1 nuotr.Vasario 16-osios Akto reikšmė dar ne kartą bus aptarinėjama įvairiose proginėse ir neproginėse konferencijose. Bet šis Aktas išryškino ir istorinį lietuvio erudito, inteligento vaidmenį. Netgi dėsnį.
Visi Aktą pasirašę signatarai buvo savo srities eruditai. Teisininkai, gydytojas, agronomas, inžinierius, ekonomistas, filosofas, istorikas, spaustuvininkas, evangelikų ir katalikų dvasininkai. Nė viena šių asmenybių neapsiribojo tik savo tiesiogine veikla. Redagavo, platino lietuvišką spaudą. Švietė gana tamsų kraštą. Nes net praėjus 5 metams po Akto paskelbimo 35 proc. gyventojų dar buvo beraščiai. Tačiau šis kraštas buvo taip inteligentijos saujelės pakeltas, kad narsiai kovėsi su bermontininkais. Už kiekvieną savo valstybės pėdą.
Štai ir dėsningumas. Kad ir kaip benorėtume šiais popso žvaigždučių, „elitinių“ kūmučių, etiketo žinovų, mokovų laikais tai paneigti, valstybę nuo visiško išnykimo nuolat gelbėja inteligentija. Visais Lietuvos žadinimo, stūmimo, atgimimo laikais. Būtent jie, lietuviai eruditai, mąstytojai tapdavo ne interjerų, ne puokščių, ne makiažų, bet valstybingumo dizaineriais. O valstybingumui įsitvirtinus, Lietuvos valstybėje tiek dabar, tiek tarpukariu imdavo vyrauti kiek kitokios kompanijos. Kleketuojančios. Atsipūtusios. Palengvinto, tik proginio, poniutiško, ponaitiško patriotiškumo. Tik tarpukario Lietuvoje tos kompanijos mėgdavo iškylauti garlaiviu. Ir rečiau iškylaudavo Kanaruose, Turkijoje. Dažniau Kulautuvoje. O šiaip didžiai esminio skirtumo jokio. Gilios asmenybės tai publikai niekada nebuvo madingos. Nei tada, nei dabar. Veikiau nuobodžios. „Nes nesuprantamai šneka.“ „Neprajuokina.“ Tai kleketuojančiai „grietinėlei“ Lietuvos valstybė buvo ir dabar yra kažkokia savaiminė duotybė. Kaip antikos teatre deus ex machina.
Tad ar kas nors pakito? Tik tiek, kad tarpukario laikais joks madingas politologas dar neneigė nacionalinės valstybės svarbos. Nelaikė atgyvena. O postmodernus pasaulis nacionalines valstybes jau neigia. Nors ir nesugeba paneigti. O Lietuva, jau persismelkusi madingojo neigimo, skuba taip sutapti su Briuseliu, kad kuo greičiau paneigtų save. Rieda kaip margos, kleketuojančios, nerūpestingos vežėčios. Be jokios vidinės atsparos. Nes eruditai užtildyti. Apjuokti. Autoritetus pakeitė vienadieniai ekspertai. Ir tie, kurie televizoriuje. Įskaitant ir komisarą Reksą. Piliečiams įdomiau ne valstybės likimas, bet kokią puokštę sukomponavo petražolė.
Jono Basanavičiaus ir kitų Vasario 16-osios signatarų laikais buvo daugiau beraščių tiesiogine prasme. O dabar daugiau beraščių perkeltine prasme. Nesugebančių skaityti savo valstybės. Kaip pačią nuostabiausią knygą. Vos ne stebuklinę pasaką. Nes Lietuva vis per stebuklą sugeba prisikelti. O paskui sugeba tiesiog stebuklingai subanalėti. Iki turginių, paviršinių santykių. Tad jei dabar prisikeltų J.Basanavičius, jis „elitui“ būtų tik įkyrus senukas pensininkas. Su grožio salone nepadailinta barzda. Valstybės galvos jo tikrai nekviestų į Vasario 16-osios minėjimą. „Kad tas senis neįžeistų Briuselio.“
