1 nuotr.Vyriausybė, Lietuvos bankas ir komerciniai bankai mums daugiau nei pusmetį trimitavo apie būsimą pinigų reformos žygdarbį. Leido pinigus lankstinukams ir kitokioms reklamoms. Tačiau patį žygdarbį pavedė atlikti ne save. Kad neliktų kalti, jei naujas pinigas neįriedės taip lengvai kaip per sviestą. Todėl užvertė pinigų reformos naštą parduotuvių kasininkėms. Kad jos, neįdarbintos bankuose, vis vien padirbėtų už valiutos keityklas. Kad kaimo parduotuvės keistų į eurus bet kokias, vos ne astronomines litų sumas. O Valstybinė vartotojų teisių tarnyba galėtų prekybininkus ne sveikinti su Naujaisiais, bet milžiniškomis baudomis. Nes pirkėjui, užsimaniusiam nusipirkti druskos, 500 litų kupiūros į eurus neiškeitė.
Prasti tie karžygiai, kurie vainikuojasi nugalėtojų laurais, tačiau į mūšius siunčia ne save, o pėstininkus. Ir visai prasti karžygiai, kurie dėl ne itin pasisekusių žygdarbių kaltina ne save, o po žirgų kanopomis pasipainiojusius viščiukus. Tačiau įvyko taip, kaip mūsų valstybėje įprasta. Reformas sugalvoja politikai. Reformų nesklandumus atlaiko eiliniai. Pacientai, pedagogai, prekybininkai, vartotojai ir t.t.
Kaimo parduotuvės nėra rinkos tyrimų centrai. Nėra Finansų ministerijos padaliniai. Turintys patikimos ar bent šiek tiek patikimos informacijos, kiek Lietuvoje cirkuliuoja šešėlinių pinigų. Ar kiek laikoma kojinėse. Tačiau pasirodo, kad tokios informacijos neturėjo ir Lietuvos bankas bei Vyriausybė. Netgi užmiršo Andriaus Kubiliaus Vyriausybės plepėseną, kaip iš šešėlio ištrauks vieną apvalų milijardą.
Bet neištraukė. Vadinasi, net ir apytikriais apskaičiavimais, tas mistinis milijardas ar keli mistiniai glūdėjo kažkokioje pakrūmėje. Irgi lūkuriavo valiutos reformos. Tad Vyriausybė bent lankstinukais turėjo iš anksto įspėti prekybininkus, kad jie sausio 1 dienai turėtų grąžos eurais bent iš vieno papildomo milijardo litų.
Tad jei ką ir galėtų dabar bausti Vartotojų teisių tarnyba, tai finansų ministrą, jo patarėjus ir Lietuvos banko vadovą. Kad blogai apskaičiavo, kiek litų buvo likę šešėlyje. Ir strategiškai nenumatė, kad tas šėšėlinių litų keitimo antplūdis užgrius ne Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos „keityklas“, bet būtent parduotuves. Nes ten neprašoma parodyti paso. Ir dėl konspiracijos gali užgriūti pačias smulkiausias. Esančias atokiausiai nuo bankų saugyklų ir niekada nepatyrusias pirkėjų antplūdžių.
Kokios išvados? Valstybėje, mėgstančioje pliurpti apie vizijas, misijas, nėra jokios patikimos dabarties vizijos. Jokių rimtų apskaičiavimų. Numatant visas galimas rizikas. Valdžia ir jos patarėjai, įskaitant ir bankų ekspertus, yra visiški pusakliai. Todėl ir reformos atliekamos apyžlibiai. Jei policija gauna melagingą ar tikrą pranešimą apie padėtą sprogmenį, į tą vietą suvažiuoja visos specialiosios tarnybos. Suvažiuoja nei per daug, nei per mažai. Tiek, kiek reikia. Tad jei sausio 1-ąją buvo „sprogdinamas“ litas, prekybininkams turėjo būti parūpinta tiek valiutos, kiek jos iš tikrųjų reikia. Ir veikti visi bankai.
