Ne už Atlanto kaip Kolumbas Zuokas atrado Ameriką. Ir ne pirtyje - kaip Keturakis. Zuokas Ameriką atrado Vilniuje ir pakitusioje savivaldybių rinkimų sistemoje. Atrado ją ir dar vienas kitas išmintingas Lietuvos pilietis, beje, irgi labai neprastų vadybininko gebėjimų, pavyzdžiui, Kaune ar Raseiniuose, dar vienoje kitoje šalies vietoje ar vietelėje. Tačiau Zuoko atradimas buvo ryškiausias. Beje, už Atlanto Ameriką atrado irgi ne vien Kolumbas, tačiau būtent jis irgi buvo ryškiausias.
Tiesiog Zuokas ir jo bendraminčiai Kaune ir Raseiniuose, suvokę populiariausio lietuviško keiksmažodžio “partija” reikšmę mūsų visuomenės vystymosi procese ir genialiai pasinaudoję rinkimų įstatymo pataisomis, specialiai rinkimams suformavo nepartines koalicijas, su kuriomis puikiai pasirodė rinkimuose ir jau bando formuoti valdančiąsias daugumas.
Siūlau skaitytojui dar kartą grįžti prie šio rašinio pavadinimo. Loginį kirtį reikia dėti ne ant Zuoko, o ant Amerikos. Amerika, bent jau šiuo konkrečiu atveju, yra gerokai svarbesnė už Zuoką. Nepartinių koalicijų savivaldybių rinkimams formavimas, ta šiemet atrastoji Amerika, jau netrukus gali sukelti žemės drebėjimą po Lietuvoje egzistuojančių partijų kojomis, o ypač galvomis.
Manau, nereikia būti vienintele sveiko proto partija iš tų, kurios yra nuo mūsų nutolusios į dešinę ar į kairę, ar apskritai nutolusios, kad jos suvoktų atsidūrusios ties bedugnės kraštu. Jau po kitų savivaldybių rinkimų, kai būsime pasimokę iš Zuoko ir jo bendraminčių atrastų amerikų, daugelio partijų jau gali ir visiškai nebelikti, nes praradus reikšmę savivaldybėse, partijų centriniuose aparatuose gyvenimas irgi gali labai rimtai komplikuotis. Juolab kad naujos nepartinės koalicijos gali rastis ne vien rinkimams, o ir šiaip gyvenimo problemoms spręsti. Vadinasi, atrastoji Amerika gali tapti pirmuoju tikrai neformaliu pilietinės visuomenės kūrimo instrumentu. O kas tokios visuomenės labiausiai bijo? Partijos! Ir jų atstovaujama valdžia.
Jeigu Seimas, kurį valdo ne kas kita, o valdančiąja dauguma pasivadinusi partijų grupuotė, išsigandęs nepuls remontuoti rinkimų įstatymo, galime net imti artėti prie civilizuotose šalyse išpažįstamų standartų, kai egzistuoja dvi ar kelios rimtos partijos. Taigi labai netolimoje ateityje gali prasidėti partijų jungtuvių valsai. Jungtuves paspartins įvairių nepartinių koalicijų bacila ir pilietiškumu nuo jos užsikrėtusi visuomenė. Taigi partijos pagaliau atsidūrė ant slenksčio, už kurio prasidės rimtas išsilaikiusių partijų darbas. Nerimtas, ko gero, jau prasidėjo - ar neims jos daryti visko, kas įmanoma, kad šiuose rinkimuose gerai pasirodžiusios nepartinės koalicijos liktų opozicijoje. Ir dėl to, formuojant valdančiąsias daugumas, su bet kokiu velniu bus einama obuoliauti.
Bet tuo jau nieko nepakeisi, nes, kaip mėgdavo sakyti Gorbačiovas, procesas jau prasidėjo. Keisis politinių žaidimų papročiai ir įpročiai. Ims nykti smulkios partijėlės, o stambiosios patirs didelių galvų skausmų. Jau ir be šitų velniavą sukėlusių Zuoko amerikų net tvirčiausias tradicijas turinčias partijas, konservatorius ir socialdemokratus, pastaruoju metu traukuliai krato. Abi apsimeta besidžiaugiančios pergalėmis šiuose savivaldybių rinkimuose, o iš tiesų abi verkia galvas susiėmusios. Būtent galvas!
Jeigu konservatoriai šiuose rinkimuose būtų pasiekę mažiau svaiginančią pergalę, ko jie, manau, ir patys tikėjosi, atsirastų pretekstas galvą gydyti elementariai - ją kirsti. Humaniškiau tariant, iki atkakliai artėjančių Seimo rinkimų atsikratyti tautos “itin” mylimo Kubiliaus, kaip socdemams pavyko atsikratyti Kirkilo, ir dabar jau turbūt niekas nebeprisimena jo pypkės kvapo. Ir tauta Degutienės atėjimą ir į partijos lyderės, ir į Vyriausybės vadovo pareigas būtų nepaprastai palankiai sutikusi. O tai savo ruožtu labai padidintų konservatorių šansus būsimuose Seimo rinkimuose. Tačiau dabar, kai rinkimų rezultatai nelauktai pralenkė visus konservatorių lūkesčius, atsikratyti Kubiliaus būtų visiškai nehumaniška. Taigi geri rezultatai savivaldybių rinkimuose gali atsisukti antru galu Seimo rinkimuose.
Skauda ir kitą galvą. Algirdo Butkevičiaus partija, irgi besijaučianti laimėjusi rinkimus, iš esmės juos pralaimėjo triuškinamai. Jiems Kubilius tiesiog ant lėkštutės buvo atnešęs pergalę. Net pasiimti nesugebėjo. Vadinasi, žinios apie Butkevičiaus pastangas pasukti komunistinės nomenklatūros valdytą partiją prie tikrųjų tradicinių socialdemokratinių vertybių “viešuomenės” nepasiekė. Ir skurstantis rinkėjas nuo šitos partijos irgi nusisuko. Ir negalėjo nenusisukti. Kai darbininkijos partijos, išnaudojamų jų partijos viršūnėje ir jos frakcijoje Seime tiek milijonierių, tauta tokia partija negali tikėti. Suprantu, kad Vakaruose ir socialdemokratų partijose yra milijonierių. Tačiau ten į milijonierius apskritai šiek tiek kitaip žiūrima. O Lietuvoje, juolab socialdemokratų partijoje tai - kol kas visiškas nonsensas. Ir nori šito partija ar labai nenori, su šiuo požiūriu teks skaitytis. Arba keisti partijos pavadinimą.
Galų gale ar svarbu, kokios partijos dings, o kokios išliks. Svarbu, kad pačiomis paskutinėmis šios žiemos dienomis lietuviai atrado Ameriką ir mūsų iš šaltos žemės ėmė kaltis naujas, ir jau, atrodo, tikros demokratijos, daigas. Sumindžiosim? Ar tegu dygsta?..
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
