Nuomonių nesutapimas. Lietuvos statybininkai, pramonininkai, paskolų teikėjai nejaučia jokios krizės grėsmės. Prezidentė Dalia Grybauskaitė jaučia. Vakarai irgi jaučia.
Koks požiūris teisingesnis? Ar vaidinti, kad Lietuva yra apsitvėrusi nuo likusio pasaulio aukšta tvora, todėl nepasiekiama jokioms ekonominėms krizėms. Ar suvokti, kad nesame atskirti nuo pasaulio tvora ir turime krizėms ruoštis iš anksto. Kad visi vietos gamintojų lūkesčiai per kelias paras nesubyrėtų į šipulius.
Krizės ateina dvejopai. Pas vienus atslenka. Kitus netikėtai užgriūna. Prisiminus 2007-uosius, viena krizė pas mus ne atslinko, o be jokių ceremonijų užgriuvo. Euforiškus ir nepasiruošusius. Prisipirkusius per brangių butų. Prisiėmusius paskolų. Apsirūpinusius nelikvidžiomis obligacijomis. Prisiminkime jau bankrutavusias statybininkų firmeles, kurios iki pat krizės sukeltos griūties energingai statė, projektavo modernių daugiabučių kvartalus. Pritrūkę vietinių darbininkų, narsiai samdė užsieniečius. Narsiai gyrėsi, kad namai statomi su pačia pažangiausia europietiška technika, apdaila. Tik pirkite, nes būstai dar brangs. Komerciniai bankai, viliodami lengvatikius paskolomis, taip pat skleidė pačią nerūpestingiausią euforiją. Net tada, kai masiškai ėmė nuvertėti žmonėms įsiūlytos obligacijos, bankų ekonomistai teigė, kad toks nuosmukis laikinas. Tarsi krizė jau nebūtų persiritusi per Atlantą. Vietiniai ekspertai vis vien svaigo apie obligacijų vertės didingus šuolius. Nors atšuoliavo tik krizė. Jos rezultatas - bankrotai, skolininkai ir bedarbiai.
Ar pasimokėme? Ar bent kiek pasikeitė mentalitetas? Atrodo, nė kiek. Vėl įsivaizduojame, kad naujo sunkmečio banga būtinai užbanguos ne čia. Nors, sprendžiant iš situacijos Europoje, ta banga jau seniai banguoja. Net nebuvo atslūgusi. Bet mums kas? Mes esą nepasiekiami. Nes mūsų mentalitetas taip ir liko euforiškas. Iš pradžių per didelė euforija. Visiškas pasitikėjimas. O vėliau subliūkštame. Prasideda desperacija. Uoliai pradedame ieškoti kaltų. Kažkas vėl mums kažko laiku nepasakys, neįspės, apgaus, laiku negrąžins ir t.t.
Kita vertus, gamintojai eksportuotojai privalo demonstruoti optimistinius lūkesčius. Nes demonstruojant optimizmą lengviau gauti paskolų, užsakymų. Be to, ir darbininkai mieliau pluša firmoje, kuri jiems atrodo patikimesnė. Tačiau, jei per didelis optimizmas nepasiteisins ir valstybė bei verslas sutiks naują krizės bangą nepasiruošę, labiausiai nukentės eiliniai gyventojai. Nes mūsų verslininkai dar nepasiekė tokio lygio, kad iš anksto numatytų, kaip per krizę elgsis su darbininkų pertekliumi. Gal laikys juos cechuose, bet neturės iš ko mokėti algų. Viena aišku, jog per krizes visas laikinai nereikalingas darbininkų balastas perduodamas šalies valdžiai. Ji jais rūpinasi, moka pašalpas. Todėl jokiai ministerijai dar ne laikas išlaidauti. Kol Europa ekonomiškai aptemusi, kvaila vaizduoti nerūpestingai šviečiančias saules. Jau pavaizdavome. 2007-aisiais.
