Visoje Lietuvoje toliau “tikrinamos”, įtarinėjamos moterys, gaunančios motinystės pašalpas. Tikrinamos vadovaujantis įstatymu.
Jei taip uoliai, pasitelkę teisėsaugą, tikrintume, ar Lietuvoje visi piliečiai sotūs. Ar jų buitis atitinka europietiškus standartus. Ar visi vaikai turi ką valgyti. Ar jų kūdikystė saugi. Arba uoliai patikrintume, kiek yra nelegalių šautuvų. O mamas paliktume ramybėje.
Pažvelkime į šią problemą plačiau. Nes kuo žvelgiame plačiau, tuo žmogiškiau.
Jei valstybė aiškinasi, kuri motinystės pašalpa per didelė, vadinasi, suponuojama mintis, kad naujagimis yra prekė. Ir valstybė tas “prekes” perka. Vienais atvejais tų “prekių” kainos finansiškai įkandamos, o kitais atvejais esą buvo per aukštos. Jau prabangos prekė. Todėl pirkėjas apsigalvoja (įtaria) ir visai nustoja mokėti.
Tad žvelgiant giliau Lietuvos valstybinis požiūris į naujagimį niekuo nesiskiria nuo naują vergą perkančio vergvaldžio. Jis, atvykęs į vergų turgų, taip pat suderėdavo tam tikrą kainą ir jos neviršydavo. Į asmeniškai per brangius vergus nustodavo kreipti dėmesį.
Problemą kažkodėl koncentruojame į pagimdžiusią ir esą gal per dideles išmokas gaunančią moterį. Tačiau jei problemą koncentruotume ne į motiną, bet į jos kūdikį, suvoktume visą absurdą. Per brangių lietuviukų Lietuvai negali būti iš principo. Vaikas nėra prekė. Reikia džiaugtis kiekvienu nauju žmogučiu, nes Lietuva sparčiai senėja. Be to, mūsų ir taip nėra per daug. Tad palikime vaikus ir jų mamas ramybėje. Jei ir gavo kiek daugiau pinigų, tai vis vien buvo naudinga valstybei. Nes jai naują žmogų pagimdė. Jei valstybė puls bausti motinas už per dideles išmokas, ar nebūsime panašūs į koncentracijos stovyklos prižiūrėtojus. Baudžiančius kalines už kiekvieną savo kūdikiui nugvelbtą buroką.
Gal greitai pradėsime rengti naujų lietuviukų aukcionus? Pirksime tik pačius pigiausius. Įskaičiavę ir pridėtinės vertės mokestį. Jei kai kurie vaikiukai staiga tapo per brangūs, gal atsivežkime pigesnių iš užsienio? Arba supirkinėkime tik iš kelių rajonų. Nustatę, kuriame krašte pigiausius parduoda. Gal pasiekime ir tokį, jau visišką absurdą. Nes einame į tą absurdą. Juk valstybė su kai kuriomis Lietuvos motinomis iš esmės nutraukė jų per brangių vaikų pirkimo sutartis.
Ar kam svarbu, kad tas prabangos daiktas, kai jo mamai nutraukiamos išmokos ar areštuojamas turtas, gali badauti? Ar svarbu, kad ikiteisminiai tyrimai velkasi daugiau nei metus, o vaikas ir ikiteisminių tyrimų metu auga. Įsivaizduokite, netgi valgo. Ne, jaučiamas visiškas gyvo žmogiuko ištrynimas. Jo tarsi nelieka. Vadinasi, kol dar buvo valstybės akiratyje, vis vien nebuvo žmogus. Buvo tik daiktas. Anksčiau vartotas.
Motinos visada sieks savo vaikui sukurti kuo saugesnes ir sotesnės gyvenimo sąlygas. Vien iš instinkto. Bet ne motinos paliko tokią įstatymo spragą, kad paskatintų jų instinktą. Jos tik ta spraga pasinaudojo.
Prokurorai turėtų persekioti tik tas moteris, kurios pamelavo, kad gimdė. Ir gauna motinystės išmokas už neegzistuojančius vaikus.
