Europos Komisija susirūpino. Esą Airijoje per didelis, euro zonai neleistinas biudžeto deficitas. Išvada - reikia gelbėti eurą. Kad ši valiuta liktų stabili.
O koks euro gelbėjimo planas? Priversti Airijos Vyriausybę skolintis. Įtikinti, kad didžiulė skola, užritinta ant šios mažos valstybės, yra būtina. Tik kam būtina? Airiams ar eurams? Gyviems žmonėms ar euro zonos valiutai? Ne, apie gyvus žmones airius Europa nešneka. Jai rūpi tik stabili valiuta. Tik grynas euras. Nužmogintas.
Kodėl Airija delsia skolintis? Kodėl priešinasi? Nes esant stabilaus euro priedangai Europoje vyksta kitas procesas. Mažesnių ar per ekonominę krizę pasilpusių valstybių vadeliavimas iš centro. Pasilpusių valstybių suverenumo ribojimas. Po kąsnį, kąsnelį ir t.t. Iki visiško apribojimo. Iki šalies nepriklausomybės galo.
Europa dirba greitus kreditus siūlančios firmelės principu. Schema tokia. Valstybė, tarsi eilinis varguolis žmogus, užkimba už greitą kreditą siūlančios firmos reklamos. Praryja siūlomą jauką ir įklimpsta. Kelio atgal nėra. Firmelei pereina žmogaus būstas, o pats žmogus lieka už borto. Išsunktas. Bejėgis. Neįdomus.
Lygiai tokia pati banali schema taikoma ir valstybėms. Mažesnėms ar silpnesnėms. Iš pradžių valstybei pasiūlomi dideli pinigai. O paskui valstybė, paėmusi pinigus, praranda dalį savo nepriklausomybės. Jai vis įkyriau ir įsakmiau ima komanduoti tarptautiniai skolintojai.
Todėl Airija nenori skolintis. Nes kiekviena suverenios valstybės skola - tai parduotas savo laisvės kąsnis. Parduotas negrįžtamai. Kuo daugiau laisvės kąsnių parduodama, tuo mažiau jų lieka patiems.
Europos Sąjungos bruožas - ji atvirai, be jokių sentimentų perka. Operuoja pačiu banaliausiu prekiniu santykiu. Tarkime, už 30 mln. eurų norėjo nusipirkti teigiamą Islandijos referendumo dėl stojimo į ES rezultatą. Už milijardinę paramą tikisi nusipirkti Airiją. Tad valstybė suvokiama kaip brangesnė ar pigesnė prekė. Tik reikia nustatyti optimalią tos prekės kainą - ir Airija ar, tarkime, Graikija, ar, tarkime, Lietuva bus nupirkta.
Bet grynai prekinis santykis turi minusą. Santykis per bukas. Valstybių ir jų laisvės pirkėjai niekada negali tiksliai žinoti, kiek tų valstybių vyriausybės ir eiliniai piliečiai brangina laisvę. Jei laisvės poreikis didelis, žmonės gina valstybės suverenumą kaip pačią didžiausią vertybę. Daug didesnę nei siūlomi pinigai. Prabunda išdidumas. Sudunksi istorija. Ji primena, kaip ilgai tos tikrosios nepriklausomybės siekta. Kiek dėl jos kovota. Nejaugi taip lengvai jos atsisakys. Užvertę net savo anūkus skolomis.
Kodėl airiai turi gelbėti eurą? Kas jie? Pasaulinės ekonomikos strategai, įskaitant ir airius naujagimius? Narsieji zoro su kardukais? Jie tik žmonės, norintys turėti nepraskolintą laisvą Tėvynę. Tegul eurą gelbėja šios valiutos sumanytojai. Tai jų reikalas, kad nenumatė galimų ekonominių krizių. Jei ką reikia dabar gelbėti, tai mažėjančias ES valstybių narių laisves. Jei ką reikia žaboti, tai stiprėjančią diktatūrą iš viršaus. Iš ES centro.
