1 nuotr.Ne! Ta knyga ne apie karstinės deformacijos apraišką, atsiradusią į požeminę ertmę įgriuvus ją dengiančiai uolienų (gruntų) storymei. Tokia neseniai atsivėrė vidury nakties Pasvalyje: pradėjo smegti ir griūti tvarkingas miestiečių namas. Žinių laidos transliuoja apie neišvengiamą šeimos likimą - benamiai.
Kai pirmą kartą išgirdau Liudviko van Bethoveno penktąją simfoniją, ją atlikusio nežinomo orkestro įrašas skelbė, kad tai dedikuota Trečiojo Reicho žlugimui. Simfonijos įžangos keturių natų motyvas 1990 metais jaudinančiai pranašavo neišvengiamą Tarybų Sąjungos griūtį. Motyvas, apibūdinamas žodžiais „tai likimas beldžiasi į duris", 2025 metais aidi Lietuvos Respublikos Seimo nario, dr. Vytauto Sinicos knygoje „KOLONIZACIJA". Ar suspėsime išsaugoti lietuvišką Lietuvą? (Valstybingumo studijų centras, Vilnius, 2025). Būtent L. Bethoveno 5-ąją, „Likimo simfoniją" išklausiau užvertusi paskutinį tos knygos puslapį. Ir pardėjau skaityti knygą dar kartą, nuo pradžios.
Ar likimas tikrai yra toks galingas ir neišvengiamas? At likimas tikrai pajėgus išlaužti mūsų namo duris, jeigu jų neatidarysime patys? Tai gyvybiškai aktualūs klausimai, kuriuos būtina apsvarstyti nedelsiant, šiandien. Talentingas politologas ieško atsakymo į juos, siekdamas padėti tiems Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie neturi laiko arba noro gilintis į lietuvių Tautos ir valstybės likimą XXI amžiaus globalizmo verpetuose. Jo knyga - neįkainuojama dovana autoriaus kolegoms, Lietuvos Respublikos Seimo nariams, atsakingiems už valstybės išlikimą. Kol kas viešoje erdvėje netransliuojama tautos atstovų nuomonė apie ją, tačiau tikiuosi: ji skaitoma ir aptarinėjama.
Iš daugybės knygos tekstų iliustruojančių statistikos duomenų, įspūdingiausias yra toks: 1944-1990 metais, kai Lietuva gyveno Tarybų Sąjungos okupacijos pasekoje sukurtos nacionalinės pseudovalstybės sąlygomis, į ją kasmet vidutiniškai atvykdavo 8,7 tūkstančio kolonistų. Sovietinės kolonizacijos mastas per penkis dešimtmečius pasiekė apie 400 tūkstančių Lietuvoje apgyvendintų užsieniečių. Didelis skaičius tačiau tiktai per keturis Ingridos Šimonytės vyriausybės valdymo metus (2020-2024) užsieniečių Lietuvoje padaugėjo net ketus kartus. Vien 2023 metais atvyko 67 tūkstančiai užsieniečių ir 2024 metais jų Lietuvoje jau buvo 240 tūkstančių.
Įvardinus tokius skaičius, apgailėtinai atrodo signatarės Nijolės Oželytės „džiūgavimas", kad po 100 metų Lietuva išnyks. Kiekvienas gali paskaičiuoti, kiek metų užtruks galutinė Lietuvos kolonizacija, jeigu bus sėkmingai realizuojama leistina 40 tūkstančių darbo migrantų kvota per metus. Tokią kvotą 2020-2024 metų Seimas pateikė kaip migracijos suvaržymą, nes per pastaruosius porą metų į Lietuvą atvyksta daugiau nei po 50 tūkstančių užsieniečių kasmet.
Akivaizdu, kad dabartinė migracijos politika lietuvius ir kitų tautybių Lietuvos Respublikos piliečius mažuma paverstų greičiau negu per 20 metų. O jeigu atsižvelgti į nemažą skaičių emigruojančių iš Lietuvos, jeigu prisiminti reikšmingai sumažėjusį ir valstybės niekaip neskatinamą gimstamumą, kurį viršija mirtingumas...
Knygoje išsamiai aptartos multikultūratizmo grimasos Švedijoje, įvertintos Vokietijos buvusios kanclerės A. Merkel begalinės tolerancijos bei pakantumo kitų kultūrų žmonėms politikos „jūs visi laukiami" pasekmės. Švedai ir vokiečiai netruko pajusti smukusį viešojo saugumo lygį.
Skaičiau, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą virš Švedijos kalėjimų dažnai plevėsuodavo baltos vėliavos, skelbiančios, kad juose nėra nei vieno kalinio. Ir štai toje gerovės valstybėje nuo 1990 metų ginkluotų nužudymų padaugėjo dešimt kartų.
Nuo 2021 metų drastiškai išaugo seksualinių nusikaltimų skaičius, greta sąlyginai įprasto nusikalstamumo prasidėjo nauji reiškiniai - riaušės ir teroro išpuoliai. Ir nors labai nenoriai, tokie pokyčiai siejami su masine imigracija: 2017 metais užsienyje gimusių Švedijos gyventojų dalį sudarė 24,1 procento, penktadalis.
Terorizmo paplitimas Vokietijoje, ypač Prancūzijoje liudija tai, kad masinė legali ir nelegali migracija, multikultūrizmo politika yra europinio masto problema. Knygos autorių stebina Lietuvos valdžios institucijos, teismų ir net gi Konstitucinio teismo teisėjų nevalstybinis, neatsakingas požiūris į valstybei ir tautai iškilusias grėsmes.
Knygoje išsamiai išnagrinėtas 2021 m. pavasarį prasidėjęs nelegalių migrantų antplūdis į Lietuvą, jo stabdymo būdai, nepakankamai ryžtingos priemonės ir neadekvatus požiūris į protestuojančius Dieveniškių bei Rūdininkų gyventojus, kurie nesutiko, kad nelegalai būtų įkurdinami arti jų gyvenviečių. „Arba apsiginsime, arba iš mūsų ligšiolinio gyvenimo nieko neliks", - teigė dieveniškiai, kai apgyvendinti mažiausiai penkis šimtus migrantų buvo siūloma pastate, kurį nuo lietuviškos „Ryto" mokyklos skiria tiktai 24 metrų pievelė.
Konstitucinis teismas nustatė, kad neteisėtai šalies sieną kirtusių migrantų sulaikymas ir priverstinis apgyvendinimas užsieniečių registravimo centruose prieštarauja Konstitucijai. Tokia Konstitucinio Teismo išvada buvo tikrai gėdinga. Ir, autoriaus nuomone, ji „tobulai atskleidė į kokias lankas gali nuklysti ir dažnai nuklysta formali teisinė mintis, ignoruojanti realią padėtį valstybėje ir už jos sienų. 2021 metų vasarą, Vidaus reikalų ministrė, Agnė Bilotaitė leido į Lietuvą patekusius nelegalius migrantus be teismo laikyti tam skirtuose centruose. Lietuva buvo A. Lukošenkos organizuoto hibridinio karo taikinys" (77 puslapis).
Tai daryti buvo neišvengiama, tačiau 2022 m. birželio 8 d. Konstitucinis Teismas savo išvada abstrakčią teisę iškėlė aukščiau už valstybės išlikimą ir piliečių saugumą. Verta įsidėmėti ir nepamiršti, kad Lietuvos žmogaus teisių institucijos Europos Žmogaus teisių teisme liudijo prieš Lietuvą.
Nei Konstitucinio Teismo, nei žmogaus teisių institucijų pozicija tuo metu nebuvo plačiai ir teisingai įgyvendinta, todėl nestebina, kad 2025 metais Konstitucinis Teismas „švelniai tariant" įsidrąsino ir kiek suįžūlėjo, kad perėmė įstatymų leidėjo - Seimo funkcijas ir išdrįso savaip suredaguoti Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 3.229-3.235 straipsniais reguliuojamus „kitų šeimos narių" teisinius santykius.
Kai kvapą sulaikę 2021 metais stebėjome masinį, tūkstantinį neteisėtos Lietuvos Respublikos sienos perėjimą, už kurį numatyta baudžiamoji atsakomybė (Baudžiamojo kodekso 291 straipsnis), Konstitucinis Teismas ir Lietuvos žmogaus teisių institucijos reikalavo išimtinių prioritetinių teisių nusikaltėliams, valstybės sienų pažeidėjams, versdami vietinius gyventojus pasitikti juos „su duona ir druska", nes taikius Rūdininkų protestuotojus Lietuvos Vidaus saugumo tarnyba išvarė smurtinėmis priemonėmis, prieš dalį jų buvo panaudotos net gi ašarinės dujos.
Knygos autorius primena Nacionalinio susivienijimo tuo metu pasiūlytą Baudžiamojo kodekso 291 straipsnio 3 dalies pakeitimą, kuriuo užsienietis, neteisėtai perėjęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną, būtų atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės tiktai tuo pagrindu, jei nedelsdamas savanoriškai grįžtų į savo kilmės valstybę.
Toks siūlymas neprarado savo aktualumo ir belieka tikėtis, kad, išrinktas Seimo nariu, dr. Vytautas Sinica pasinaudos jam priklausančia įstatymų leidybos iniciatyvos teise ir kad Seimo narių dauguma jam pritars. Taip pat kad nepamirš Konstitucinio Teismo, kuris jo kompetencijai neadekvačiomis išvadomis sukėlė konstitucinę krizę. Tautos valia 1992 m. spalio 25 d. referendume priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija prarado savo viršenybę ne tiktai prieš visas Lietuvos tarptautines sutartis, bet ir prieš valstybės vidaus gyvenimą reguliuojančius įstatymus. O tai reikalauja rimto ir neatidėliotino įvertinimo.
Lietuvos Respublikos Prezidentas savo metiniame pranešime birželio 5 d. paklusniai nusilenkė visoms abejotinoms Konstitucinio Teismo išvadoms. Ar kraujuojantis imigrantų ir jų teisinio statuso Lietuvoje klausimas, stiprina mūsų valstybę? Ne, nes ne be reikalo sakoma, kad prie žaizdos pridėti vaistai turi gydomąjį poveikį tiktai tie, kurie sukelia skausmą.
Perskaityta dr. Vytauto Sinicos knyga tarytum tie gydomąjį poveikį turintys vaistai sukelią skausmą. Neatpasakosiu įdomių jo įžvalgų apie didįjį pakeitimą, kuris Europos šalyse (arba Vakaruose) reiškia masinį europiečių tautų demografinį pakeitimą kitų žemynų gyventojais.
Multikultūralizmo, etninių santykių reguliavimo: asimiliacijos ir integracijos sąvokų supratimas - asylum (prieglobsčio) reikalavimas, skirtingų religijų konfliktų neišvengiamumas, litvinizmo apraiškos ir dar daug kitų XXI amžiaus iššūkių Lietuvai reikalauja kiekvieno mūsų dėmesio. Jeigu nesuvoksime padėties rimtumo dėl valstybinės kalbos monopolio atšaukimo ne vienoje savivaldybėje, jeigu Lietuvos ilgalaikiams bedarbiams integruoti į darbo rinką su jais dirbančių specialistų pritraukimui ir toliau neskirsime lėšų, o iš užsienio pritrauktam specialistui mokėsime 3000 eurų, jį pritraukusiam darbdaviui - 500 eurų išmoką, jeigu gimstamumo skatinimas netaps siektinu rodikliu, mūsų papildomų pastangų atrakinti duris, į kurias beldžiasi tragiškas lietuvių tautos likimas, neprireiks. Kolonizacijos viesulas jau prasiskverbė į mūsų Tautos namų vidų.
Parašiau apie dr. Vytauto Sinicos knygą ne recenziją, o prašymą ją perskaityti. Ir šitą nuoširdų savo prašymą noriu užbaigti pirmą kadenciją Seime dirbančio knygos autoriaus žodžiais: „Todėl autoriaus viltis yra nepasidalyti visų pusių argumentais, o pasiūlyti pagrįstą migracijos reiškinio vertinimą ir jo sprendimo kryptį. Kryptį, kuri leistų tikėtis lietuvių tautos ir valstybės išlikimo ilgus amžius po to, kai mūsų čia nebebus. Galbūt tai verta brangaus skaitytojo laiko."
„Laiko, kurį būtina paskirti išklausyti L. Bethoveno „Likimo simfonijos" įžangos keturių natų įspėjimą. Laiko suprasti ir rasti būdą įveikti nuolat atsiveriančių smegduobių grėsmę".
