1 nuotr.Jeigu kada nors dar kas nors vėl kviestų žmones į mitingus, kad vėl išstotume iš dabartinės sąjungos, vargu ar eičiau ir dalyvaučiau. Nebent - pasijuokti ar pasišaipyti iš naivių ir dar ne iki galo avelių nukirptų. Juk kas ko norėjo – tą ir turėjo! Kam nepavyko gauti čia – seniai blaškosi po pasaulį su nežinia...
Vakariečiai – ne Rytų kaimynai. Jie sentimentų neturi. Viską daro pagal išskaičiavimą. Todėl net ir laimėjus referendumus, mums tektų dar ilgai rokuotis. Ne tik mums, bet ir vaikams bei anūkams darbo užtektų. O viską apskaičiavus ir susiskaičiavus, matyt, paaiškėtų, kad pigiau ir toliau vergauti apsimoka. Bent kol kreditų grąžinti nereikia ir dėl išvytų lietuvių širdies nesopa.
Rusai su mumis elgėsi grubiau, todėl lietuviams buvo daug baisiau: iš pradžių okupavo, po to išvadavo, tada vėl okupavo, mainais LTSR Vilnių ir Klaipėdą atgavo, o kai TSRS imperija ėmė braškėti, į visą užgyventą turtą atsainiai ranka numojo, net savo tėvynainius likimo valiai palikę, o kas liko – tas dėl Miko. Beje, „mikų“ atsirado nemažai, nes labiausiai prakuto buvę komsomolcai, komuniagos, kagėbistai bei kiti p...darai. (Praleista raidė gali būti ir „a“. – aut. Pastaba.)
Vakariečiai gi elgiasi dar gudriau: jei norėjai į ES įstoti, turėjai Amerikos žydams Mažeikių naftą padovanoti, kad vėliau šie galėtų mūsų mirtiniems priešams rusams parduoti, plius Ignalinos atominė elektrinę užblokuoti. Kitaip, sakė, mūsų būtų nei į Europos Sąjungą, nei į NATO nepriėmę. Be to, visą laiką būtų ant mūsų, kaip dabar ant Batios, vėmę ir vėmę...
O tos šalys, kurios su tokiomis sąlygomis nesutiko, irgi labai žiauriai apsiriko: buvo organizuotos spalvotos revoliucijos ir tol persekiojami tų šalių lyderiai, kol pagaliau vieniems buvo antrankiai užkabinti, o kiti „ant kompromato“ pakabinti. Kaip matot, stojimo į ES sąlygos yra labai skirtingos ir šalys, kurios to nesuvokia, dabar yra labai nelaimingos. Žinoma, ne visur tas globalistinis planas pavyko, todėl nei Baltarusijoje, nei Gruzijoje tradicijos ir vietos įstatymai iki šiol dar neišnyko.
O ką visą tą laiką darė patys lietuviai? Iš pradžių dainavo „Mes be Vilniaus nenurimsim!“, bet po to nurimo ne tik be Vilniaus, bet ir be Klaipėdos likę, kariuomenė už Lietuvos laisvę nekariavo, nors prieš tai paraduose savo kelias tanketes irgi rusams demonstravo, o kai išmušė X valanda Smetona į Ameriką paspruko, kiti ponai čia ilgai irgi neužtruko, o kas nespėjo emigruoti į „miško brolius“ pasuko, bet atminty tik vienas kitas išliko, nes atminimo lentas budelių ainiai iki šiol nuo pastatų nudaužo, kad interjero negadintų ir urapatriotų neklaidintų.
P.S. Štai tokios tokelės, mano mielos avelės. Tad reikia mokintis iš Istorijos klaidų, o ne vėl grasinti kaimynams kumščiu. (Nes po to vėl amerikonų pagalbos laukti būtų pernelyg didelė prabanga, nes naivu vėl tikėtis, kad užplūdę mus migrantai kovotų už mūsų Nepriklausomą Lietuvą.)
