Absoliuti teisė - neteisėta
Teisė, atskirta nuo pareigos, virsta asmens privilegija prieš kitų žmonių teises. O pareiga, kuri nesukuria asmeniui tam tikros teisės, neišvengiamai turi virsti prievole, valstybės arba visuomenės agresija prieš asmenį. Tiek prievolė, tiek privilegija yra vienodai priešingos socialiniam susitarimui. Teisių ir pareigų įvairovė turi būti tas standartas, kuris gali sukurti visuomenėje susitarimą, socialinį stabilumą ir kuris įprasmina visas mūsų teises.
Žodžių teisė ir laisvė autentiškoji prigimtis yra ne saviraiškos laisvė, o savo interesų pagarsinimo, paviešinimo kitai į susitarimą einančiai šaliai galimybė. Jei ta antroji pusė negirdi to intereso, tai mes kovojame dėl kitos teisės: dėl teisės organizuotis, teisės į susirinkimus, demonstracijas, nes šių teisių paskirtis - sukurti socialinę jėgą, galinčią pakovoti už mūsų interesą. Mes visi siekiame teisių tik todėl, kad galėtume viešinti savo interesą, atsižvelgti į kito interesą ir taip siekti interesų pusiausvyros. Kiekvienas reikalavimas absoliučių teisių yra neteisėtas, nes tokiu būdu nepripažįstamas kito žmogaus interesas.
Riaušių priežastys
Dėl ko vyksta demonstracijos, riaušės Vakaruose? Ten teisė vartoti nesaistoma su pareiga atitinkamai pagaminti tai, ką vartoji. Pavyzdžiui, graikai iš ES ir iš ES valstybių reikalauja, kad jiems kompensuotų teisę vartoti tokiu lygiu, kurio patys nepasigamina. Jie teisę vartoti supranta kaip privilegiją, kurią turi sukurti kitų tautų žmonės.
Jų psichologijoje tai jau įsitvirtino ir jie tiesiog reikalauja. Ir ne teisių, o privilegijų. O kai jų negauna - prasideda riaušės. Reikalavimas virsta destrukcija, kai viskas griaunama, daužoma. Jie nežino, kaip tai pakeisti, nes patys nenori keistis. Jie nori vartoti, bet nenori dirbti. Tokia disproporcija pragaištinga ir privačiu, ir valstybiniu lygiu. Tai aktualu ir mums.
Žmonių sąmonė klysta
Ką reikėtų daryti šitoje sumaištyje? Visų pirma reikia siekti, kad teisinė sąmonė užvaldytų kiek galima daugiau visuomenės. Mes turime kelias galimybes. Pirmiausia - maksimaliai išnaudoti pačios valdžios galimybes. O kad jas galėtume išnaudoti, akcentas turi būti ties prezidentu. Ne su prezidentu siejama visa atsakomybė už tai, kas pas mus vyksta. Mes piktinamės įstatymais ir kaltiname Seimą, kad jis, girdi, priima netinkamus įstatymus. Todėl Seimo reitingas - 7 procentai, o prezidentės - 85 procentai.
Kas čia per absurdo logika? Išeina, kad prezidentas niekaip nesusijęs su Seimu. Bet juk nė vienas įstatymas Lietuvoje nepasirodo, kol jo nepasirašo prezidentas. Teisiniu požiūriu atsakingas ne tas, kas priima įstatymo projektą, o tas, kas jį pasirašo. Vadinasi, prezidentui tenka atsakomybė už visus įstatymus. Tai yra, nuostata, kad prezidento veikla siejama tik su užsienio politika, yra klaidinga. Prezidentas atsako už kiekvieną judesį mūsų valstybėje, jei tas judesys yra įformintas įstatymu.
Prezidentui reikia pagalbos
Vadinasi, iš prezidento, kaip iš valstybės vadovo, turime labai daug reikalauti. Bet turime ir jam padėti. Prie Prezidentūros seniai turėjo būti įsteigtas Socialinių procesų tyrimo institutas, nes prezidentui būtina labai išmanyti tai, po kuo jis pasirašo, privalu žinoti apie socialinį stabilumą, kaip jį sustiprins arba sujauks pasirašomas įstatymas.
Jei prezidentas neturi kvalifikacijos, iš jo sunku reikalauti būti rimtai atsakingam. Tai ne vien Prezidentūros problema. Mes matome daugybę valstybės institucijų, kur sprendimai priimami kolegialiai, o pasirašo vienas asmuo. O tas pasirašęs asmuo, sakoma, neatsako už tai.
