Poetas Justinas Marcinkevičius, populiarios Atgimimo laikų dainos autorius, rašė: “Iš kur šitas pyktis ir kerštas, tas melas vardan Lietuvos?” Poetas tikriausiai net nesitikėjo, kad šie žodžiai taps tokie aktualūs būtent šiandien, visuotinio diržų susiveržimo ir taupymo laikais. Geodezininkas Algis Čaplikas, ko gero, įkvėptas šių prasmingų posmų, šiandien gelbsti Lietuvą nuo švaistūniškai veikiančios sveikatos apsaugos sistemos. Ir jam kol kas sekasi - pučiant miglą į akis pavyko sutaupyti kelis šimtus milijonų litų. Tik štai beširdžiai medikai nuogos tiesos nepriima ir jo, kaip vadovo, nesupranta.
Bėda ta, kad sveikatos apsaugos sistemoje dirbantys žmonės turi ausis, akis ir moka skaičiuoti. Todėl ir suskaičiavo, jog gelbėdamas sistemą nuo krizės ministras netiesą jiems sakė mažiausiai penkis kartus. Smulkesnių atvejų niekas neskaičiavo - toks darbas būtų tiesiog beprasmis.
Pažadėjo, bet netesėjo?
Pirmasis šventas melas iš ministro A.Čapliko lūpų nuskambėjo prieš metus. Priimant 2009 m. Privalomojo draudimo fondo biudžetą, paslaptingai ištirpo 300 mln. litų. Tačiau ministras A.Čaplikas išdidžiai pakelta galva pareiškė, kad sveikatos apsaugos finansavimas, palyginti su 2008 m., nemažėja, todėl paslaugų kokybė neblogės, o medikų atlyginimai liks, kokie buvę.
Tiesa buvo kur kas žiauresnė už ministro vizijas. Dar G.Kirkilo laikais, 2008 m. gegužę, gydymo įstaigos “iš viršaus” buvo įpareigotos padidinti medikų atlyginimus, tačiau papildomų lėšų šiems įsipareigojimams vykdyti buvo skirta tik pusei metų, t.y. tik iki Seimo rinkimų. Todėl, norint ir 2009 m. išlaikyti tokius pačius medikų atlyginimus, reikėjo papildomų 300 mln. litų. Taupant jie ir buvo pirmiausia “nupjauti”.
Medikai, išgirdę ministro pažadą, jog “niekas nesikeičia”, susidūrė su kitokia tikrove: teko laukti vėluojančių algų, o pacien-tams teko ilgiau laukti eilėse prie kabinetų. Medikai nesuprato, kodėl finansavimas nemažėja, o atlyginimai mažėja. Jie pradėjo kaltinti gydymo įstaigų vadovus neūkiškumu, o pacientai nesuprato, kodėl papildomai turi mokėti už vaistus ir tyrimus. Tik ministras A.Čaplikas šioje sumaištyje liko optimistas ir viešai skelbė, kaip jam pavyko išsaugoti nesumažintą sveikatos apsaugos finansavimą.
Dirbsi daugiau - gausi mažiau
Antroji nuodėmė paaiškėjo šį pavasarį. Nuo 2009 m. gegužės 1 d. medicinos paslaugų įkainiai, pagal kuriuos su gydymo įstaigomis atsiskaito ligonių kasos, buvo sumažinti 15 proc. Ir vėl ministrui A.Čaplikui pasivaideno, jog “finansavimas nemažėja, tik pakeista apmokėjimo tvarka, kuri leis racionaliau panaudoti turimas lėšas”. Todėl medikų atlyginimai nemažės, o paslaugų kokybė išliks puiki. Kaip gali taip būti?
Gydymo įstaigų suteiktų paslaugų vertė apskaitoma balais. Vienas balas turi nustatytą savo vertę litais (iki A.Čapliko valdymo balo vertė buvo nekintama ir vienas balas buvo vertas vieno lito). Suteiktų paslaugų balų suma padauginama iš balo vertės ir taip apskaičiuojama suma, kuri turi būti sumokėta gydymo įstaigai už suteiktas pa-slaugas. Pagal naująją A.Čapliko tvarką, balo vertė bus kintama ir apskaičiuojama gydymo įstaigai pagal sutartį su ligonių kasomis. Skirta pinigų suma padalijama iš suteiktų per mėnesį paslaugų balų sumos. Kalbant suprantamiau, jei suteiksi mažiau paslaugų, tavo balo vertė gali būti ir didesnė nei vienas litas, o jei suteiksi daugiau paslaugų - mažesnė nei litas. Taigi, kuo daugiau dirbsi ir kuo daugiau išleisi, tuo mažesnėmis kainomis tau bus mokama. Esant tokiai situacijai, laimi tos gydymo įstaigos, kurios stengiasi neteikti paslaugų nukreipdamos pacientus į kitas gydymo įstaigas arba versdamos laukti ilgose eilėse.
Tačiau, įsigaliojus naujai finansavimo tvarkai, ligonių kasos sumažino numatytas pagal sutartį su gydymo įstaigomis lėšas 15 proc. Gydymo įstaigos, norėdamos, kad joms būtų mokamas vienas litas už vieną balą, atitinkamai turėjo ir 15 proc. mažiau teikti paslaugų. Jei ne, jos taptų 15 proc. “pigesnės”.
Kas verčia A.Čapliką kalbėti netiesą?
Trečioji A.Čapliko nuodėmė turėjo pagerinti sveikatos paslaugų prieinamumą, nes sveikatos reformos tikslas - daugiau teikti ambulatorinių paslaugų ir mažiau pacientų guldyti į ligonines. Tačiau kaip tai padaryti mažinant finansavimą ir sakant, jog niekas nesikeičia? Pasirodo, galima. A.Čaplikas slapta, medikų organizacijoms pūsdamas miglą, jog vyksta derybos, suvienodino medikų darbo krūvius. Ligoninėse stacionarias paslaugas teikiantiems gydytojams juos sumažino, o kitiems, daugiausia dirbantiems poliklinikose, padidino. Tačiau ar poliklinikų medikams už tai bus daugiau mokama? Žinoma, A.Čaplikas to daryti neketina.
Įstatymai ir kolektyvinės sutartys apsaugo darbuotojus nuo savivalės, kai jie priverčiami daugiau dirbti, todėl mažinamas etatų skaičius, atlyginimai, mažiau skiriama nemokamų vaistų ir tyrimų. Paslaugų suteikiama mažiau, o jų kokybė prastesnė. Šioje situacijoje laimi tie, kurie dirba ligoninėse ir teikia paslaugas, kurias reikėtų teikti poliklinikose: dirbti reikės mažiau, o uždirbs tiek pat arba proporcingai mažiau. Poliklinikų gydytojai nusivylę ir pikti, nes tikrai neteikia daugiau ir geresnių paslaugų savo pacientams.
Kad mažėja finansavimas, mato ir medikai, ir pacientai. Tačiau ministras ir toliau vieną sako, kitą daro, o valstybės finansų sveikatos apsaugos srityje subalansavimo atsakomybę ir naštą perkelia ant silpniausiųjų pečių.
Šių metų pirmoje pusėje buvo sužibusi viltis, jog bus galvojama ne tik kaip sumažinti finansavimą, bet ir kaip išgyventi mažėjant lėšoms. Ketvirta A.Čapliko nuodėmė - jo pareiškimas, kad bus įvedamas savanoriškas papildomas sveikatos draudimas. Buvo sudaryta darbo grupė, pakviesti dalyvauti visuomeninių organizacijų atstovai, ekspertai. Tačiau paaiškėjo, kad tikslas kitas - nuleisti garą ir šį klausimą palaidoti. Buvo sukurtas projektas, kuriame kalbama apie viską, bet tik ne apie savanorišką papildomą sveikatos draudimą. Vėliau ekspertai parengė alternatyvų projektą, tačiau A.Čapliko jis nesudomino.
Reforma - kilpa miesteliams
Naujausias A.Čapliko “projektas” - gydymo įstaigų reforma. Pirmiausia buvo sugalvotas skambus pavadinimas - RRR. Vėliau buvo pareikšta, jog Pasaulio banko ekspertai pateikė ataskaitą, kurioje parašyta, kad Lietuvoje per daug ligoninių, per daug lovų, per daug gydytojų, todėl gydymo įstaigas reikia reformuoti. Iš tikrųjų čia nieko naujo. Gydymo įstaigų tinklo restruktūrizavimo strategija vyko jau ir anksčiau.
Jeigu reforma bus pradėta įgyvendinti taip, kaip dabar deklaruoja ministras, tai jau sausio mėnesį daugeliui gydymo įstaigų bus drastiškai sumažintas finansavimas teigiant, kad ligonių kasos, siekdamos apginti pacientų interesus, neperka prastos kokybės paslaugų. O įstaigos toliau egzistuotų su iki tol buvusia infra-struktūra, skyriais, darbuotojais, medicinos technika. Tačiau kad būtų galima uždaryti nefinansuojamus skyrius, reikia laiko ir nemažai pinigų: atleisti darbuotojus, išmokėti išeitines kompensacijas. Atsižvelgiant į tai, iki A.Čaplikui ateinant į ministro postą buvo įgyvendinama restruktūrizavimo strategija, numatanti, kad tokios pertvarkos daromos suplanavus, kurios įstaigos turėtų būti uždaromos, o kurios pasirengtų perimti pacientus. Taip pat turėtų būti apgalvota, kaip organizuoti veiklą pereinamuoju laikotarpiu, kad visiems pacientams būtų užtikrinta galimybė paslaugas gauti laiku ir tinkamas.
Deja, optimistiniame A.Čapliko RRR plane nė žodžiu neužsiminta apie neigiamas socialines pasekmes bei kainą: kiek reikės atleisti darbuotojų ir iš kokių lėšų bus mokamos išeitinės pašalpos, kiek iš valstybės biudžeto reikės skirti lėšų bedarbių pašalpoms, o ką jau kalbėti apie šių žmonių perkvalifikavimą ir integravimą į darbo rinką. Prie nuostolių reikėtų pridėti ir investicijas, kurios buvo vykdomos daug metų, nes buvo įrengtos operacinės už savivaldybių ir pačių įstaigų paimtas milijonines paskolas. Taip pat ministro reikėtų paklausti, kas grąžins gydymo įstaigų skolas, nes kai kurios po “puikaus” vadovavimo ne tik liko be vadovų, bet ir įgijo nemenką skolų kuprą. O skaudžiausiai ši reforma palies mažus miestelius, nes juose ligoninė yra vienas didžiausių darbdavių, todėl bedarbių skaičius provincijoje smarkiai išaugs.
