2 nuotr.Šiuos žodžius ištariau prieš metus, duodama interviu vienam laikraščiui, kai prie Kauno marių buvo netikėtai rastas žiauriai nužudyto mano brolio Drąsiaus Kedžio kūnas. Kruvinas, sudaužytas žmogus, nusėtas mėlynėmis, žaizdomis. Nors nužudymo faktas buvo akivaizdus, oficialiai buvo pranešta, kad jis „užspringęs skrandžio turiniu“. Kuo aktyviau oficialiųjų instancijų ši versija buvo stumiama, tuo aiškiau darėsi man, kaip ir kitiems Lietuvos žmonėms, mačiusiems Drąsių atidengtame karste, kad šalyje stipriai pulsuoja ne tiesos ir teisingumo gynimo bei saugojimo, bet jos dengimo taranas, inspiruojamas tam tikrų jėgų. Kaip teisininkei man sunkiai suvokiama, kad Europos Sąjungai priklausančioje ir demokratine save skelbiančioje šalyje galima šitaip nepaisyti žmogaus teisių, net paminti jas: nesvarstyti besikreipiančiojo dėl galimo nusikaltimo pareiškimų, deramai netirti nurodytų nusikalstamų faktų, apklausose, kuriose turi būti apklausiami vaikai, leisti dalyvauti juos galimai pardavinėjusioms pedofilams motinoms (kokioje teisinėje pasaulio valstybėje tokiu būdu siekiama tiesos ir nusikaltimo išaiškinimo?!). Visa tai - šiurkštūs valstybės teisinio darbo pažeidimai, kurie savo esme prilygsta kuriozams ir savo ruožtu liudija, kad esame gilioje šios profesinės veiklos duobėje, iš kurios privalome išlipti, nes valstybė, neturinti tvirtų teisinio gyvenimo pamatų ir garantijų, neturi nieko.
Mano šeimos istorija, kuri tapo žinoma visos šalies žmonėms, iš tiesų akivaizdžiai atvėrė daugybę sudėtingų valstybės gyvenimo problemų: ne tik milžiniškas teisėsaugos sistemos veiklos spragas, bet ir problemišką piliečio teisių, ypač vaiko teisių, apsaugos padėtį Lietuvoje, nepakankamą socialinės apsaugos tarnybų darbą. Staiga paaiškėjo, kad daugybė minėtų tarnybų dirba neatsakingai, aplaidžiai, neatsižvelgdamos į esmę, biurokratiniais metodais. Apmąstant šią situaciją aiškėja, kad daugeliu atvejų atsidūrėme kur kas dramatiškesnėje padėtyje nei toji, kurią dar XIX a. savo „Varpe“ aprašė Vincas Kudirka, kritikavęs aklus, kurčius ir pasipūtusius svetimtaučius, krašte einančius aukštas pareigas. Susidaro įspūdis, kad Lietuvoje siekiama ne visokeriopos tvarkos, bet kuo didesnės destrukcijos, kad kai kam yra svarbu ir reikalinga, jog visuomenėje egzistuotų kuo daugiau sumaišties ir chaoso. Kad stiprėtų nežabojama korupcija, valdininkų savivalė, nutautinimas, šviesiausių protų emigracija.
Sudėtingomis šaliai aplinkybėmis buvo suvaldytas ūkio nuosmukis, neleista jai bankrutuoti. Bet ūkis, ekonomika - svarbi, tačiau tik viena tautos gyvenimo pusė. Šalia to egzistuoja daugybė kitų mūsų šalies problemų, kurių neišsprendę, neįveikę mes vargiai galime vadintis demokratine valstybe ir sunkiai galime siekti sėkmingos tautos žmogaus ateities.
Iš didžiulio savos šeimos skausmo ir siekių valstybėje grąžinti kažkieno pavogtą teisingumą, sutramdyti vis labiau įsigalintį teisinį nihilizmą ir kilo mintis mano artimiesiems, bendražygiams įsteigti partiją „Drąsos kelias“, pratęsiančią idėjinius visuomeninio judėjimo „Drąsiaus kelias“ orientyrus. Visuomeninis judėjimas kitados sutelkė nemaža tiesos siekiančių ir sąžiningų Lietuvos žmonių, veiklių, energingų ir neabejingų tautos likimui. Tačiau, vos jiems prakalbus apie tęstinę veiklą - partijos kūrimą, sujudo nemaža jėgų, pasiryžusių griauti ir užkirsti kelią šiai veiklai. Iškart nepaprastai suaktyvėjo žiniasklaidos priemonės: ne viename Lietuvos leidinyje pasirodė šmeižikiškų, melagingų ir mano šeimos bei giminės orumą žeidžiančių straipsnių, televizijos laidų bei komentarų internete. Istoriškai lyg ir nieko naujo: norint pakirsti tautos žmonių pasitikėjimą, „praplauti sąmonę“, kuriami ištisi mitai: pradedant kalbomis apie mano brolio sąsajas su nusikalstamomis grupuotėmis, narkotikų vartojimą, mano siekius užimti J.Furmanavičiaus, vėliau - A.Milinio darbo vietą, pedofilijos istorijos pramanymu trokštant populistiniais metodais patekti į Seimą, ir baigiant „Drąsiaus kelio“ gynėjų siekiais nužudyti buvusio Kauno apygardos teismo teisėjo A.Milinio sūnų. Visa tai istorijos, neturinčios jokio realaus pagrindo, ir nežinia, kiek dar jų ir kokių bus sukurta, kad tik kažkas galėtų pridengti tikrąją tiesą, kad būtų morališkai ir psichologiškai palaužta mano ir mano tėvų šeima. Antra vertus, stebinti nestebina: argi ne taip buvo juodinami už tautos žmogaus laisvę ir tiesą kovoję pokario partizanai, argi ne jų vardu destruktyviai veikti - plėšti ir žudyti - būdavo siunčiami Sokolovo ir kitų persirengėlių partizanų uniformomis būriai? Laikas bėga, bet juodosios strategijos nesikeičia. Tačiau kiekvienam giliai ir savarankiškai mąstančiam, išmanančiam tautos istoriją jos tampa kiaurai perregimos ir gerai atpažįstamos. Įdomu būtų įvardyti tautos žmonėms: kas šių strategijų grindėjai Lietuvoje ir organizatoriai?!
Beje, šiuo laiku pasipylė ne tik žeminantys žurnalistų, kultūrologų, politologų „Drąsos kelio“ aptarinėjimai, bet ir prie pačios organizacijos kūrimo prisidėjusių narių „liudijimai“ bei „prognozės“ apie tai, kaip einama „ne tuo keliu“. Deja, šis kelias aiškus. Tai Drąsos kelias, vedantis į tiesą. Kad jos daug kam Lietuvoje nenorima, kad jai bus pinamos visokeriopos pinklės, kad spendžiami spąstai, aišku jau iš pradžių. Tačiau Lietuvos žmogus tokio melo, koks liejamas visuomenei dabar, daugiau pakęsti negali. Kaip ir su tuo taikstytis neturi.
