Humanitarinių mokslų daktaras Arūnas Gumuliauskas tiki, kad šalies valdžios apgaudinėjami Lietuvos žmonės dar atras savyje jėgų susikibti už rankų, kaip tada, Baltijos kelyje. Kad iš bendrabučio į bendrabutį varinėjama mūsų tauta dar pajėgi išgelbėti MŪSŲ valstybę.
Kokių priemonių reikia imtis, kad daugybės karų neįveikta mūsų tauta nebūtų parklupdyta dabar? Šįkart ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO manifesto teiginiai tapo klausimais Šiaulių universiteto docentui A.Gumuliauskui.
- MŪSŲ Valstybėje būtų neskubama pirmiesiems balsuoti už Europos Sąjungos Konstituciją ar Lisabonos sutartį, - ji būtų atiduota visuotiniam referendumui. JŲ Valstybėje balsuojama už bet ką, kad tik įsiteiktų šeimininkams.
- Pritarimas Lisabonos sutarčiai buvo antikonstitucinis žingsnis ir nedovanotina klaida. Be abejonės, šį klausimą reikėjo atiduoti tautai spręsti referendumo būdu. Prieš tai gerai išaiškinus tautai visus Lisabonos sutarties pliusus ir minusus. Stodami į ES mes buvome įtraukti į konfederacinę valstybę ir šiandien joje egzistuojame. Tačiau Lisabonos sutartis dabartinį mūsų valstybės statusą keičia kardinaliai - tapsime federacinės ES valstybės dalimi.
Įsiliejimas į federaciją dar labiau susiaurins Lietuvos valstybės teises ir praplės ES vykdomosios valdžios galias. Net šiandien, mums dar esant konfederacijos subjektu, jau liejasi agresyvi kritika dėl Seimo priimto Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymo. Ir mūsų šalies prezidentė yra priversta dėl to aiškintis Švedijoje. Užtat kai būsime federacijos nariais, tada jau nebereikės ir aiškintis - svarbiausi klausimai bus nusprendžiami už mus. Susidaro įspūdis, kad Lisabonos sutartis - didžiųjų pasaulio magnatų projektas. Kai didžiosios tarptautinės monopolijos diktuoja sąlygas politikai, tuomet nacionaliniam interesui vietos nebelieka.
Negi nepasimokėme iš tos senos istorijos su ES Konstitucija, kai mes pirmieji jai pritarėme? Kaip paaiškėjo, dalis Seimo narių net nebuvo jos perskaitę! Tikrai nemanau, kad dauguma Seimo narių skaitė ir Lisabonos sutartį, kuri yra žymiai sudėtingesnis dokumentas negu ES Konstitucija. Negi mūsų Sąjūdžio akcijos, mūsų kova dėl nepriklausomybės atkūrimo jau yra baigtas ir niekam nereikalingas etapas? Mes gi bėgome iš bendrabučio. Tas bendrabutis buvo blogai įrengtas, bendrabučio rūsyje buvo kankinimo kameros, mes iš to bendrabučio negalėjome išeiti kada panorėję. Tačiau iš to bendrabučio mes pabėgome. O dabar einame į kitą bendrabutį. Sutinku, kad šio naujo bendrabučio rūsyje yra VIP kambariai, kavinės, pokylių salės... Tačiau mes ir vėl atsiduriame bendrabutyje.
- MŪSŲ Valstybėje viešoje erdvėje vyrautų lietuvių kalba, JŲ Valstybėje labiau nei tarybiniais metais rusų dominuoja anglų kalba.
- Daugelis sako: “Mūsų nesurusino, tai ir anglikonizacija mums negresia. Tačiau noriu tam paprieštarauti. Mūsų patekimas tiek į Rusijos imperiją, tiek į Sovietų Sąjungą nebuvo savanoriškas - mus ten prievarta prigriebė. Iš europinės kultūros konteksto tada patekome į azijinę valstybę. Primesti mums azijinę kultūrą buvo neįmanoma, nes ji yra žemesnė už europinę. O dabar - visiškai priešingai. Pas mus ateina Vakarų Europos civilizacija, iš kurios buvome daug metų išplėšti. Itin nerimą kelia anglų kalbos brukimas jau antros klasės mokinukams, kurie dar neturi tvirtų gimtosios kalbos pagrindų.
Kad anglikonizacija mūsų neužgožtų, privalome išlikti savo tautos patriotais, išsaugoti nacionalizmo dvasią. Nacionalizmą aš suprantu kaip meilę savo kraštui, savo Tėvynei, savo istorijai, savo kalbai. Tačiau šis žodis dažniausiai vartojamas tik blogąja prasme, net painiojant jį su nacizmu. Visi mes - nacionalistai. Ant nacionalizmo pagrindo šita Lietuva pastatyta. Ar 1988-aisiais mes neskandavome: “Lietuva!”? Ar dar po metų mes nestovėjome Baltijos kelyje? Visi stovėjome, ir visi verkėme giedodami Lietuvos himną. Ir šiemet Dainų šventėje, giedant “Lietuva brangi”, žmonės verkė. Tos ašaros yra meilė savo kraštui. Norėčiau, kad mane vadintų nacionalistu, nes tai suprasčiau kaip pagarbą. Pagarbą savo kraštui, savo protėviams, savo Tėvynei - viskam, kas man brangu. Jeigu mes išliksime nacionalistai, kosmopolitizmo bacila mums bus nebaisi. Nes būtent kosmopolitizmas ir sudaro labai neaiškią mūsų valstybės ir visos mūsų tautos perspektyvą.
- MŪSŲ Valstybėje vyraujanti jėga būtų vidurinioji klasė, JŲ Valstybėje viskas atiduodama monopolistiniams klanams.
- Monopolistinės jėgos dabar vyrauja ne tik ekonomikoje, bet ir politikoje. Manau, kad to ištakos - neskaidrus partijų finansavimas. Iš šalies skiriamos aukos partijoms pririšo politikus prie verslo. Ir verslas pradėjo daryti įtaką politiniam gyvenimui. Patekę į tam tikras institucijas politikai tiesiog priversti vykdyti verslo ryklių užsakymus. O kaip jų nevykdysi? Nušalintojo prezidento Rolando Pakso pavyzdys tai tik patvirtina. Gavo milijoną, paskui kažko bandė nevykdyti. Kuo viskas baigėsi? Katastrofa jam kaip politikui. Ne viena partija patvirtino, kad Lietuvos politiniame gyvenime galima įsitvirtinti ir neturint jokios ideologijos. Štai dėl ko atsiranda visokios “Leo LT”, visokios dujotekanos, kurios iš tiesų ir valdo Lietuvą.
- MŪSŲ Valstybėje brangus būtų kiekvienas pilietis, JŲ Valstybėje piliečiai yra pigi darbo jėga, kuri galiausiai priversta emigruoti.
- Reikia stengtis, kad jaunimas pasitikėtų valstybe, o šiuo metu elgiamasi priešingai. Iš pradžių juk studentams buvo žadami labai maži palūkanų procentai, o kokie jie yra šiandien? Kone pustrečio karto didesni, nei žadėta. Jeigu aukšti pareigūnai sako netiesą jaunimui, koks gali būti pasitikėjimas valstybe? Patekę į aukščiausias valdžios institucijas žmonės pasikeičia šimto aštuoniasdešimties laipsnių kampu. Įstatymas nereikalauja, kad jie atsiskaitytų tautai, ir tada jie supranta, kad yra patys gudriausi. Tautą ir aukščiausios valdžios atstovus skiria didžiausia praraja, kurią pati valdžia dar labiau didina. O žmonės blaškosi nuo vieno gelbėtojo prie kito. Rinkėjai tiki, kad štai tas naujas apaštalas išgelbės valstybę. Tačiau kažkodėl pamiršta, kad tik jie patys gali išgelbėti tą valstybę. Vienas žmogus valstybės neišgelbės, mes visi turime tai daryti. Privalome sustoti, kaip tada, Baltijos kelyje, ir susikibti už rankų. Esu idealistas ir tikiu, kad taip dar bus.
- O kokia būtų JŪSŲ PATIES Valstybė? Kuo ji skirtųsi nuo JŲ Valstybės?
- Aš manau, kad pirmiausia būtina atkurti tikrąją demokratiją, valdžios atskaitomybę rinkėjams įvairiais lygiais, patobulinti teisėjų rinkimo sistemą. Reikia atkurti normalią trinarę partinę sistemą. Būtina pasiekti, kad politinių partijų formavimosi pagrindu taptų ideologija, o ne interesai. Privalome sugrįžti prie mus vienijančių dalykų - tokių, kokie visus suvienijo neseniai nuskambėjusioje “Dainų šventėje”. Turime atsigręžti į nacionalinę kultūrą, nes esame per daug susiskaldę. Mano valstybėje pirmiausia turėtų išnykti žmonių susipriešinimas, turėtų būti atkurtas valdžios institucijų autoritetas ir ypač sustiprinta savivalda, atgaivinta bendruomenių veikla. Kito būdo pakilti aš nematau. Kai atgaivinsime pasitikėjimą valstybe, tada ji ir bus mūsų valstybė. Šiandien to nėra. Nes nė vienas žmogus nėra užtikrintas ateitimi. O Lietuvos pilietis turi atsikelti ryte su šypsena ir nebijoti sulaukti vakaro.
