Žirklauodegių valdžios nenoras suprasti Tautą ją daro antivaldžia

Prieš maršą Gėjų radijas ir televizija dar spėjo „dvoktelti" į viešumą apie neva padirbtus 300 tūkst. parašų už šeimą ir išsikvėpė, nes vėlesni vaizdai net belubiams propagandininkams užėmė žadą ir apie „padirbtus" maršo dalyvius ar „susirinkusius kelis šimtus" nebedrįso net užsiminti.

Nepaisant „Tėvynės sąjungininkų" valdžios gerai apmokamų, pasižyminčių narsia beatodaira sargių žurnalistų, Vingio parke susirinkę žmonės liudijo propagandos fiasko.

Ir tada žurnalistai sorosofondininkai išsitraukė paskutinį ginklą - prabilo apie ataką prieš pačią valstybę parodomuoju Žeimytės straipsniu. Pasigyrusi ryšiais su VSD, kas šiai grupei žmonių savaime jau yra didžiojo įrodymo ženklas, maršą sugretino su įvykiais Klonio gatvėje, lietuvišku teisingumu netikinčius protestuotojus kaltino, neva jau braižius valdžios keitimo planus, kurie, suprask, jau braižomi dabar.

Valdžia nėra valstybė ir tą valdžia gerai žino. Paprasčiausiai kito būdo „Tėvynės sąjungininkams" gintis, kaip dangstytis valstybės sąvoka, tiesiog nebėra.

Pagrindinė po maršo beįsigalinti tėvynininkų partijos baimė - žmonės gali sukilti taip, jog dabartinė valdžia ištykš kaip arbūzas ant asfalto - tiesiogiai nusprendžia visokiausio turinio kūrėjų, vadinamųjų influenceriais, šalia jų žengiančių žurnalistų rašinius. Kurių desperacija tokio lygio, jog Maldeikienę mėnesiui, neapsikentęs jos nesąmonių, užblokavo pats feisbukas.

Istorija vis kartojasi. Prezidento Pakso nuvertimas ir jį lydėjęs žmonių sukilimas, Klonio įvykiai, atvedę Drąsos kelio partiją į Seimą. Dabartinis maršas. Visus šiuos įvykius sieja konservatorių buvimas valdžioje. Tėvynininkai nuolat sugeba žmones pakelti taip, kad paskui patys naktimis bunda šalto prakaito išpilti.

Ir visi konservatorių valdžios vykdyti tautos valios „nulaužimai", kaip nuolat vykdomas maršo, turi savo kainą, kurią žirklauodegiams vieną dieną teks sumokėti.

Po kiekvieno „nulaužimo" didelės žmonių grupės atitokdavo, pradėdavo kritiškai mąstyti, išmoko skirti iš valdžios malonės besimaitinančius propagandininkus, kurių skaičių „tėvynininkai" priversti vis didinti, nes žmonių skaičius ir ryžtas keisti valstybę tik auga.

Po maršo jokiam politikui abejonių, jog jis galės laviruoti, nebelieka. Tenka rinktis, su kuo jis, nors, regis, LGBT vežimas dar rieda nestabdomas.

Arši LGBT atstovė B.Sabatauskaitė jau vadovauja lygioms galimybėms. V.Mizaras įbrukamas į Konstitucinį Teismą ir nuo šiol įkūnija prasiskverbusią į Konstitucinį Teismą LGBT dvasią.

Į Lietuvos vidaus reikalus kišasi užsienio valstybės. 15 ambasadorių „reiškia viltį", jog įstatymas bus priimtas. Būtent Vakarų ir Šiaurės šalių ambasados metai iš metų yra didžiausi Lietuvos gėjų lygos finansiniai rėmėjai.

Lietuvos Konstitucija ambasadoriams - nė motais.

Kol kas vienintelė dalyvavusiųjų marše viltis - Tautos valiai atstovaujantys politikai Seime, turintys Tautos mandatą. Ir Lietuvos Respublikos prezidentas.