Zigmas Vaišvila. Kada išauš nauja 1926 m. gruodžio 17-oji?

Nemažiau skandalingas ir G. Nausėdos susitaikymas su šia padėtimi.

Š.m. balandžio 7 d. išsigandęs ar užvaldytas Seimas beveik vienbalsiai pritarė šiam akivaizdžiai nesavarankiško Prezidento G. Nausėdos „pasirinkimui“. Mūsų Tautos atstovybės nariai, visų pirma, taip vadinami valdantieji, spruko iš Seimo salės, Z. Vaišvilai gavus teisę pasisakyti šiuo klausimu. Nesmagu girdėti, kad Lietuva nevykdo 2018 m. liepos 26 d. Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto sprendimo dėl IV Lietuvos ataskaitos dėl žmogaus teisių padėties – nurodymo pašalinti iš Grėsmių nacionaliam saugumui vertinimų asmenų pavardes, įrašytas į šiuos grėsmingus dokumentus dėl to, kad jie, anot saldofiniško D. Jauniškio paatviravimo, „turi kitokią nuomonę“. Dėl tokio „kandidato“ tinkamumo dar kartą vadovauti LR VSD svarstymas Seime truko vos 15 minučių, iš kurių 10 buvo suteikta ne Seimo nariui Z. Vaišvilai. Parodija? Taip.

Man gėda, kad mūsų Tauta nebeturi ne tik Respublikos Prezidento, bet ir Tautos atstovybės – Seimo. Lietuvos užvaldymas vykdomas atvirai ir paspartintai.

Šiandien Prezidentas G. Nausėda ne tik paskyrė D. Jauniškį dar vienai kadencijai, bet ir suteikė jam aukščiausią žvalgybos pareigūno tarnybinį rangą – pirmą rangą, atitinkantį kario laipsnį nuo pulkininko iki brigados generolo. Žvalgybos pareigūnams suteikiami 16 tarnybinių rangų, pirmas – aukščiausias. Tokia LR žvalgybos įstatymo raidė ir 30% darbo užmokesčio priedas už pirmą rangą. Be priedo už tarnybinį rangą šis įstatymas įpareigoja mokėti ir priedą už tarnybos stažą, pvz. už stažą nuo 4 iki 6 metų (tiek VSD direktoriumi dirbo D. Jauniškis) mokamas 0,9 nuo pareiginės algos bazinio dydžio priedas. Tikėtina, kad D. Jauniškiui priklauso ir priemoka už „su ypatinga specifika susijusių funkcijų atlikimą“. Vien ko vertas patikėjimas D. Jauniškiui ignoruoti JT Žmogaus teisių komiteto sprendimą, kasmet pasiklausyti per 80 tūkst. Lietuvos piliečių!

2. Kitas Lietuvos tikrovės faktas. Paskelbtas 2020 m. balandžio 15 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės pasitarimo (ne posėdžio) pirmasis darbotvarkės klausimas – Lietuvos Respublikos Generalinis Prokuroras Evaldas Pašilis atsiskaito šiai Vyriausybei už 2019 m. Lietuvos Respublikos prokuratūros veiklą! Lietuvos Prezidente tapus Daliai Grybauskaitei, aštriai buvo diskutuota dėl to, ar prokuratūra turi atsiskaityti Seimui ar Respublikos Prezidentui. Ir še tau, boba, devintinės - prokuratūra atsiskaito ne Seimui ir ne Respublikos Prezidentui, kaip nustatyta LR Konstitucijoje, bet Vyriausybei! Tai kas valdo Lietuvą?!

Kol kas LR Konstitucijos 118 str. nepakeistas (Ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja, valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaiko prokuroras. Prokuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus. Prokuroras, vykdydamas savo funkcijas, yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo. Lietuvos Respublikos prokuratūra yra Generalinė prokuratūra ir teritorinės prokuratūros. Generalinį prokurorą skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas Seimo pritarimu. Prokurorų skyrimo ir atleidimo tvarką, jų statusą nustato įstatymas.). Šiame straipsnyje nėra nė žodžio apie prokuratūros priklausomybę nuo Vyriausybės. Prokuratūros įstatyme – taip pat (4 str. 3. dalis - Už prokuratūros veiklą generalinis prokuroras atsiskaito Respublikos Prezidentui ir Seimui. Seimui atsiskaitoma teikiant metinę Prokuratūros veiklos ataskaitą, kuri taip pat skelbiama prokuratūros interneto svetainėje). Prokuratūros įstatymo 4 str. 4. dalis nustato tik pareigą LR Vyriausybei, garantuojant valstybės saugumą ir viešąją tvarką, savo veiksmus koordinuoti su generaliniu prokuroru.

3. Kas gi ta stebuklinga antroji Sauliaus Skvernelio vadovaujama Vyriausybė, kuri eilės tvarka turi vadintis septynioliktąja po 1990 m. kovo 11 d.? Tačiau septynioliktosios Vyriausybės nėra Vyriausybės interneto svetainėje ar kitur – skelbiama tik 2016 m. veiklą pradėjusi šešioliktoji Vyriausybė, vadovaujama S. Skvernelio. Tačiau Respublikos Prezidentu išrinkus G. Nausėdą, S. Skvernelis, kaip šešioliktosios Vyriausybės vadovas, nusprendė nesinaudoti LR Konstitucinio Teismo išaiškinimu, kad po Respublikos Prezidento išrinkimo jis neprivalo atsistatydinti, tačiau tai padarė – grąžino šešioliktosios LR Vyriausybės įgaliojimus naujai išrinktam Prezidentui G. Nausėdai, o šis jį atleido. Tokiu būdu savo egzistenciją baigė šešioliktoji LR Vyriausybė.

Prezidentas G. Nausėda Seimui pasiūlė S. Skvernelį kitos, t.y. jau septynioliktosios Vyriausybės Ministru Pirmininku. Seimui pritarus šiai Ministro Pirmininko kandidatūrai, S. Skvernelis Prezidento G. Nausėdos buvo paskirtas naujos, t.y. septynioliktosios Vyriausybės Ministru Pirmininku. LR Konstitucijos 92 str. nustato, kad Ministrą Pirmininką Seimo pritarimu skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas, o ministrus skiria ir atleidžia Ministro Pirmininko teikimu Respublikos Prezidentas. Taip Prezidentas G. Nausėda paskyrė naują, t.y. septynioliktąją Vyriausybę.

Tačiau LR Konstitucijos 92 str. nustato ir tai, kad Ministras Pirmininkas ne vėliau kaip per 15 dienų nuo jo paskyrimo pristato Seimui savo sudarytą ir Respublikos Prezidento patvirtintą Vyriausybę bei pateikia svarstyti jos programą. Tačiau septynioliktoji Vyriausybė ir jos vadovas S. Skvernelis to nepadarė.

Tas pats LR Konstitucijos 92 str. nustato ir tai, kad nauja Vyriausybė gauna įgaliojimus veikti, kai Seimas posėdyje dalyvaujančių Seimo narių balsų dauguma pritaria jos programai. Naujos Vyriausybės programa nebuvo pateikta Seimui, šis jos nesvarstė ir nebalsavo dėl pritarimo nepateiktai septynioliktosios Vyriausybės programai.

Net ir užmerkus akis į šias abrakadabras, septynioliktajai Vyriausybei besivadinant šešioliktąja, kaip šešioliktoji, ši Vyriausybė negali veikti ne tik dėl to, kad jos vadovas S.Skvernelis grąžino jos įgaliojimus Prezidentui G. Nausėdai, bet ir dėl to, kad jei ją neteisėtai interpretuoti esant šešioliktąja, tai LR Konstitucijos 101 str. nustato, kad „Kai pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų, Vyriausybė turi iš naujo gauti Seimo įgaliojimus. Priešingu atveju Vyriausybė turi atsistatydinti.“

Taigi, kas mus valdo? Ar Valstybės saugumo departamentas, visuomenei neskelbiamu būdu privertęs Respublikos Prezidentą ir Seimą skirti D. Jauniškį dar vienai kadencijai LR VSD direktoriumi, ar apsiskelbėlių Vyriausybė, kurią suformavo, pagrįstai manau, nelaisvas Respublikos Prezidentas ir kuri neturi LR Konstitucijoje nustatyta tvarka Vyriausybei Seimo suteikiamų ir jos veiklai būtinų įgaliojimų? Šiai apsiskelbusiai Vyriausybei be įgaliojimų paklūsta Prokuratūra ir Respublikos Prezidentas bei Seimas. Seimas faktiškai ir nedirba.

Tai kas mus valdo? Pagrįstai manau, kad tikrieji valdytojai nėra formalūs valdytojai. Įžūliai iš formaliųjų valdytojų besityčiojanti LRT yra dar vienas lakmuso lapelis, patvirtinantis, kad formali Lietuvos valdžia nėra Lietuvos valdžia.

Todėl belieka tik sužinoti, kada jėga bus nušalintas š.m. spalio 11 d. išrinktas naujas Lietuvos Respublikos Seimas. Pagrįstai manau, kad naujame Seime nebebus daugumos Seimo narių, „vieningai“ balsavusių už pritarimą Prezidento G. Nausėdos „pasiūlyto“ D. Grybauskaitės pasirinkto D. Jauniškio kandidatūrą dar vieną kadenciją būti LR VSD direktoriumi.

Todėl gali tekti kartoti 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo scenarijų. Prieš kariškiams išvaikant naująjį LR Seimą šis dar turėtų būti priverstas „balsuoti“ už naują Respublikos Prezidentą (matyt, už D. Grybauskaitę, nes nverčiamo G. Nausėdos Lietuvos žmonės net nesigailės, nes G. Nausėda – tai ne 1926 m. gruodžio 17 d. gimtadienio dieną nuverstas Prezidentas Kazys Grinius). Ir ko gero, net nereiks keisti Ministro Pirmininko, kaip tai teko padaryti 1926 m. gruodžio 17 d., Ministrą Pirmininką Mykolą Sleževičių pakeitus aktyviuoju Augustinu Voldemaru, dėl viso pikto, užėmusiu ir Krašto apsaugos ministerio pareigas.

Žvalgybos tarnybų pavyzdžiu matome, kad ir šiais laikais sudaromos sąlygos kariškiams gauti gerus atlyginimus. 1926 m. naujai išrinktas Seimas kėsinosi mažinti išpūstą karinį biudžetą.

Istorija ir įvykių prielaidos kartojasi.