Zigmas VAIŠVILA: V.Šustauskui atminti, V.Landsbergiui priminti

Velionio gyvenimas persipynė su kito Vytauto - Landsbergio - gyvenimu. V.Landsbergio valia dėl jo laidojimo vietos dar neskelbta. Ir urna su Gražinos Ručytės-Landsbergienės, mirusios 2020-ųjų kovo 10 d., iki šiol, matyt, nerado amžino poilsio vietos. Anot Arvydo Juozaičio, pomirtinei šlovei atminti šis Vytautas numatęs sau vietą Kauno Karo muziejaus sodelio panteone, kur seniai turėjo stovėti paminklas Vaižgantui, palikta vieta „Jo personai". Reikia daugiau paminklų? Bus.

V.Šustauskui, skausme ir neturte nugyvenusiam paskutiniuosius metus, ne paminklų reikėjo. Bent skausmą sumažinti, dar pagyventi. Peršama mintis jį prisiminti kaip „ubagų karalių." Tačiau V. Šustauskas vadovavo Lietuvos Laisvės Lygai (LLL) Kaune, kai V.Landsbergį mažai kas pažinojo.

Birželio 9 dieną Seimas minėjo LLL 45-metį, bet LLL Kauno skyriaus vadovo V.Šustausko neprisiminė. Mirus V.Šustauskui, teiravausi, kaip Seimas atsisveikins su buvusiu Seimo nariu. Nejauki tyla. Seimo valdyba posėdžiavo, klausimo nesvarstė. Įprasta, kad buvusius Seimo narius Seimas atsimena, skelbia apie jų mirtis ir laidotuvių komisiją sudaro. Šį kartą - ne.

V.Šustauskas buvo rakštis visoms valdžioms. Ypač tokiai, kuri beatodairiškai šlovina Vytautą Landsbergį.

1992 m. LLL Kauno padalinys atsiskyrė dėl nesutarimų su A.Terlecku, 1994 m. buvo įregistruotas kaip politinė partija Lietuvos laisvės sąjunga (vėliau - Kovotojų už Lietuvą sąjunga), kuri pernai išregistruota Teisingumo ministerijos iniciatyva.

Tėvynės sąjungą - Lietuvos konservatorius V.Landsbergis įkūrė 1993 m. gegužės 1 d.

1995 m. V. Šustauskas buvo išrinktas Kauno miesto savivaldybės tarybos nariu, 2000 m. - Kauno miesto meru, vėliau - Seimo nariu.

V.Landsbergio pareigų daugiau. Po nesėkmingų 1989 m. sausio 15 d. rinkimų į 11-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą Vievio rinkimų apygardoje jis pabijojo dalyvauti rinkimuose savo tėvonijoje Kaune net būdamas Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio seimo tarybos pirmininku. Rinkimuose į TSRS liaudies deputatus ir į istorinę, Lietuvos nepriklausomybę atkūrusią 12-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą (AT) pagelbėjo Panevėžio miesto sąjūdiečiai, pasisiūlę išspręsti Sąjūdžio vadovo išrinkimą šiuose rinkimuose.

Dviejų Vytautų veikla savotiškai persipynė, dalyvaujant įvairiapusiškam V.Landsbergio padėjėjui ir patikėtiniui, LLL nariui Andriui Tučkui. A.Tučkus, kurį 1976 m. dėl įsitikinimų pašalino iš vidurinės mokyklos ir kuris, būdamas LLL nariu, 1983-88 metais studijavo Vilniaus universiteto Prekybos ekonomikos fakultete, 1987-88 metais dirbo Vilniaus farmacijos fabriko Tiekimo ir realizacijos skyriaus viršininku. Šiais laikais lengviau - sūnui buvo patikėta prekiauti „Independence" dujomis, dukrai - būti Krašto apsaugos viceministre, atsakinga už tiekimus.

2018 m. sausio 3 d. Seime signataro Zigmo Vaišvilos ir LLL narių Vytauto Šustausko, Žilvino Razmino spaudos konferencijoje „Provokacijų meistras V.Landsbergis ir mūsų tolerancija šioms provokacijoms" paliudyti šiurpūs faktai.

1990 m. spalio 5 d. skulptoriaus Broniaus Vyšniausko 8 m bronzinę skulptūrą „Kryžkalnio motina" susprogdinęs tuometinis LLL Šiaulių skyriaus vadovas Ž.Razminas paliudijo, kad tai įvykdyta V.Landsbergio nurodymu, kurį jam perdavė tuometinis LLL Kauno skyriaus vadovas V.Šustauskas. V.Šustauskas paliudijo, kad šį V.Landsbegio nurodymą jam perdavė A.Tučkus, už tai pažadėjęs 1000 USD. Sumokėta 500 USD.

Kaip turėjo jaustis V. Šustauskas ir Ž.Razminas, gavę šią užduotį iš Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo simboliu tapusio asmens, kuriuo tikėjo? Manyti, kad Lietuvos AT pirmininkas V. Landsbergis žinojo daugiau, nei jie. Lietuvos prokuratūra ikiteisminį tyrimą pradėti atsisakė.

V.Šustausko knygoje „Laisvė ir kraujas" rasite V.Šustausko patvirtinimą, kad 1991 m. sausio 13 d. Aukščiausioje Taryboje savanoriai iš Panevėžio jam siūlė imtis sunaikinti 10 pagrindinių V.Landsbergio politinių oponentų - A.Brazauską, K. Prunskienę, V.Beriozovą, B. Rupeiką... Ranka surašytame sąraše buvo nurodytos ne tik pavardės, bet ir vietos, adresai, kur šie asmenys gali slėptis. V.Šustauskas atsisakė. Jis neperžengė ribos. Buvo stiprus įsitikinimais ir drąsa, tiesmukumu, bet ir nuoširdumu, gebėjimu suburti, bet ne skaldyti žmones. Prisipažindavo klydęs.

O Vytautas Landsbergis?

1991 m. kovo 19 d. naktį ir dieną jis be perstojo reikalavo, kad Lietuvos VRM šturmuotų TSRS VRM pavaldaus Vilniaus OMON bazę ir išlaisvintų Krašto apsaugos departamento vadovą Audrių Butkevičių. A.Butkevičius liudija, kad iš Vilniaus OMON vado Boleslovo Makutinovičiaus ir štabo viršininko Vladimiro Razvodovo sužinojo, jog apie tai, kur ir kada tą dieną jis vyks, informaciją Vilniaus OMON gavo iš
V.Landsbergio sekretoriato.

1991 m. rugpjūčio 23 d. V.Landsbergis mitinge prie M.Mažvydo nacionalinės bibliotekos pakvietė minią veržtis į KGB rūmus Vilniuje, nors žinojo, kad juose yra TSRS KGB pasieniečių kuopa, kuriai įsakyta šaudyti įsiveržusius.

1992 m. gegužės 23 d. referendume tautai nepritarus LR Prezidento institucijos atkūrimui, V.Landsbergis mitinge Lietuvos piliečius pavadino „šunauja". Ar įsivaizduojate taip su žmonėmis kalbantį V. Šustauską?

Dėl asmeninių V.Landsbergio prezidentinių ambicijų neįgyvendinimo anksčiau laiko 1992 m. spalio 25 d. veiklą baigė Lietuvos AT, buvo išrinktas Lietuvos Seimas, kuriame daugumą laimėjo buvusieji - komunistinė nomenklatūra. V.Landsbergis nebesivaldė. Politinio revanšo siekis po 1992 metais prarastos valdžios galių jam temdė akis, jis provokavo Lietuvą aukoms, grėsmėms.

1993 m. vasaryje V.Landsbergio nurodymu KGB rūmuose rastą informaciją apie Vilties prezidentu vadintą Stasį Lozoraitį, kuria disponavo tik VSD ir AT Apsaugos skyrius, A.Skučas perdavė kandidato į prezidentus A.Brazausko rinkimų štabo vadovui Vladimirui Beriozovui. Prieš šiuos prezidento rinkimus dar vyko Justino Marcinkevičiaus „neutralizacija".

Protestuodami dėl V.Landsbergio prarastos valdžios, 1993 m. liepos 31 d. ginkluoti Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos savanoriai, vadovaujami Jono Maskvyčio, savavališkai išėjo į pakaunės Altoniškių mišką. Atsisakė prisiekti išrinktajam LR prezidentui A.Brazauskui, kuris vėliau liudijo, kad buvo sulaukęs tiesioginių grasinimų savo gyvybei.

Krašto apsaugos ministras A.Butkevičius pasirašė įsakymą dėl jų grįžimo į dislokacijos vietą ir Altoniškių miške susitarė su savanoriais, kad jie nutraukia maištą. A.Butkevičiui susiskambinus su Sauliumi Pečeliūnu, šis susisiekė su V.Landsbergiu. Po to savanoriai vėl tęsė maištą.

Seimo nario signataro Nikolajaus Medvedevo vadovaujami parlamentarai įtikino savanorius baigti maištą. Tai įvyko 1993 m. rugsėjo 22 d.

1994 m. lapkričio 6 d sprogdintas Bražuolės geležinkelio tiltas. Laimingas atsitiktinumas padėjo išvengti dviejų traukinių avarijų. Geležinkelio apsaugos būdelėje nusišovė buvęs maišto dalyvis Irmantas Ruplys. 1996 m. Kauno SKAT rinktinės štabo pusrūsyje rastas nusišovęs štabo vyr. sandėlininkas Edmundas Simanavičius. 1997 m. sausio 31 d. nužudytas Juras Abromavičius, tyręs pakaunės savanorių maištą. Šį nužudymą tyręs prokuroras
A.Marcinkevičius buvo nušalintas.

1997 m. gruodžio 10 d. nusišovė Juro Abromavičiaus nužudymo bylos įtariamasis Vladas Grybauskas. 1998 m. Varėnoje nusišovė dar vienas maišto dalyvis Remigijus Kazokaitis.

2000 m. spalio 2 d. Kauno apygardos teismas Joną Maskvytį nuteisė ketverių metų laisvės atėmimo bausme tik už neteisėtą šaunamųjų ginklų, šaudmenų ir sprogstamųjų medžiagų įsigijimą, laikymą ir realizavimą.

2006 m. rugsėjį prokuratūra tyrimą dėl J.Abromavičiaus nutraukė, nustačiusi, kad J. Abromavičiaus žmogžudystę įvykdęs asmuo nebegyvas, o su konservatoriais susijusių įtariamųjų žmogžudystės užsakymu kaltei įrodyti nesurinkta pakankamai įkalčių, todėl bylos tyrimas sustabdytas.

2007 m. gruodį Seimas pritarė Seimo komisijos J.Abromavičiaus žūties aplinkybėms tirti išvadoms. Jose teigiama, kad „J.Abromavičiaus nužudymą galima vertinti kaip žmogžudystę, įvykdytą teroristinės organizacijos požymių turinčios grupės asmenų, kurie turėjo ir tebeturi ryšių su kai kuriais politinių Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių), Krikščionių demokratų ir buvusios Demokratų partijų tuometinės ir dabartinės vadovybės bei kitais šių partijų nariais". Komisijos išvadose teigiama, kad J.Abromavičius buvo surinkęs duomenų apie savanorių maištą, Bražuolės tilto sprogdinimą.

1998 m. rugsėjo 11 d. konservatorių ir krikščionių demokratų daugumos Vyriausybė pasirašė su „Williams International" laikinąją „Mažeikių naftos" valdymo sutartį, 1999 m. spalio 29 d. - „Mažeikių naftos" privatizavimo sutartį, kuria šiai JAV įmonei atiduoti 33 proc. „Mažeikių naftos" akcijų ir įmonės valdymas, suteikta aibė lengvatų, o Lietuvos valstybė šiai įmonei paskolino per 1,5 mlrd. Lt. Privatizavimo fondas už „Mažeikių naftos" 33 proc. akcijų paketo perleidimą amerikiečiams negavo nė lito. 75 mln. USD buvo pervesti į „Mažeikių naftos" sąskaitą Londone, o tokiai pat sumai išrašytas vekselis liko neapmokėtas. Lietuvos valstybė negavo nė lito ir šių lėšų nereikalavo.

2000 m. liepos 6 d. nužudyti buvęs „Mažeikių naftos" vadovas Gedeminas Kiesus, jo sūnus Valdas ir vairuotojas Alfonsas Galminas. G.Kiesus pagrįstai neigė blogą finansinę „Mažeikių naftos" būklę.

Daug beprasmių aukų dėl vieno Vytauto paminklų. Bet tai dar ne viskas.

Po 2012 m. spalio 14 d. referendumo, kuriuo mūsų tauta nusprendė, kad AE Lietuvoje nebebus statomos, V.Landsbergis tautą išvadino „kurdupeliais", „vaikų darželiais" ir kitais panašiais epitetais.

Prieš 2014 m. birželio 29 d. Žemės referendumą V. Landsbergis visiškai nebesivaldė, referendumo iniciatorius išvadino „refrendūmininkais", kuriuos nusamdė Rusija, atvirai pasisakė prieš konstitucinę tautos teisę spręsti bet ką šioje valstybėje. Nuo tada visi, kurie už lietuvių tautos referendumą bet kokiu klausimu, visi jie - Rusijos agentai.

Abu Vytautai stiprūs, tačiau jie ir skiriasi. V.Šustauskas sugebėdavo pasakyti, kad klydo, atsiprašyti, V.Landsbergis - ne. Paminėkime Vytautą Šustauską, palinkėkime jam ramybės išėjus iš šios sudėtingos skausmo kupinos Lietuvos žemės.