Zigmas VAIŠVILA: Kuo pasitikėti?

Bet pasaulio didiesiems - ne tai galvoje. JAV prispaudė Ukrainą Aukščiausioje Taryboje ratifikuoti sutartį dėl jos išteklių, neparodžius deputatams dviejų iš trijų sutarties dalių. Prispaudė laikytis ir vienašališkų Rusijos paskelbtų paliaubų gegužės 8-10 dienomis.

Europa lyg ir su JAV paskelbė Rusijai ultimatumą dėl 30 dienų besąlyginių paliaubų. Jei ne - naujos sankcijos Rusijai. Tad deramasi ar kariaujama? Vladimiras Putinas atsakė siūlymu gegužės 15 d. Stambule pradėti Rusijos ir Ukrainos derybas be išankstinių sąlygų. Kaip 2022 metais. Vladimiras Zelenskis sutiktų, bet pirmiau 30 dienų paliaubos. Tačiau D. Trampas nurodė V. Zelenskiui nedelsiant pradėti derybas Stambule. Išduriama ne tik Ukraina, bet ir Europa.

Lvove Europos vadai ir vadukės paskelbė apie tribunolo Rusijai steigimą. JAV tame nedalyvauja.

Tribunolus steigdavo karų laimėtojai. Ar kas nors jau laimėjo šį karą Ukrainoje? Jei JAV skelbia, kad tai jų proksi karas su Rusija, tai kaip mažieji JAV partneriai be JAV skelbs pergalę prieš Rusiją? Vykstant karui, į kaltinamųjų suolą nepasodinsite nei Vladimiro Putino, nei kitų Rusijos pareigūnų. Tikiuosi, nepasisiūlėme šį tribunolą įkurti Lietuvoje.

Tuo tarpu Maskvoje ne tik parade drauge rikiavosi ne mažesnės galios jėgos - pasaulis akivaizdžiai dalijasi į dvi kariaujančias puses. Lieka tik esminis klausimas, ar JAV neruošia užkulisinių susitarimų su Rusija ir Kinija? Tokiu atveju atpirkimo ožiu liktų Europa. JAV jau prabilo, kad įsigis Nord Stream.

Jei Europos ir Lietuvos nominalūs vadovai būtų adekvatūs, jie nesielgtų lengvabūdiškai. Kol kas tik Jungtinė Karalystė susitarė su JAV dėl prekybos santykių. Europai Donaldas Trampas pasiūlė nupirkti iš JAV energetinių išteklių už 350 mlrd. USD. Kad taptų lygiateisėmis su JAV...

Maskvoje Kinija pareiškė, kad būtina susitarti dėl karų nutraukimo ir ekonominių santykių. Kašmyre žiebiasi dar vienas, šį kartą JAV ir Kinijos proksi karas - bandymas supliekti Indiją ir Pakistaną. D. Trampas bando jį gesinti. Matyt, jau per daug tų karų jo vadovaujamoms JAV.

Nominali Lietuvos valdžia, nepraleidusi Serbijos ir Slovakijos vadovų skrydžių į Rusiją, bet prieš tai praleidusi JAV Prezidento atstovo skrydžius ten pat, išraiškingai parodė savo „galias". Bent jau nebūtų komentavę šio savo „didvyriškumo".

Robertas Fico paaiškino, kad jis pagerbė 60000 tarybinių karių, žuvusių vaduojant Slovakiją iš fašistinės Vokietijos okupacijos. Už valstybę atsakingas Slovakijos premjeras nusprendė tai daryti, ir ne Kajai Kallas jį mokyti.

Gegužės 8 d. Lietuvos valdžia Šilutės rajone Macikų kaime bent jau pagerbė abiejų okupantų aukų atminimą. Tačiau stuburo ir savo nuomonės neturėjimas labai apsunkina jų vinguriavimą.

Aleksandras Lukašenka karinio parado Minske metu prabilo apie karo metu Baltarusijoje vietinius gyventojus šaudžiusius lietuvius. Taip, vokiečių siuntimu Povilo Plechavičiaus vadovaujamos rinktinės kariai buvo vokiečių išsiųsti į Baltarusiją. Degė baltarusiški ir lenkiški kaimai. Tačiau P. Plechavičius blokavo vokiečių siekius suburti lietuvius į SS dalinius. Turime didžiuotis, kad to išvengta.

Lietuvių vietinėje rinktinėje nuo kovos vokiečių kariuomenėje išsisuko 20 tūkst. mūsų jaunuolių. Sunku buvo okupuotame krašte. Prezidentas Rolandas Paksas P. Plechavičių apdovanojo Vyčio ordinu. Tačiau beviltiška šiandieninė valdžia bijo apie tai net kalbėti.

Pasaulinis karas yra pasaulinis, visur visko buvo. 1990 metais nuo Nepriklausomybės mus atkalbinėjęs Prancūzijos Prezidentas Fransua Miteranas karo metais buvo Viši vyriausybės karo belaisvių komisariato pareigūnu, už nuopelnus šiam nacių kolaborantų režimui apdovanotu „Francisque" medaliu. Vėliau jis atsistatydino ir dalyvavo pasipriešinime vokiečiams.

Beje, P. Plechavičius vadovavo 1926 m. gruodžio 17 d. perversmui Lietuvoje, vėliau Prezidento Antano Smetonos buvo pastūmėtas į šoną. Sudėtingi buvo laikai, mes jų nematėme ir negalime visa tai supaprastintai vertinti. Todėl bent jau nesityčiokime iš žuvusiųjų - TSRS aukų skaičius antrajame pasauliniame kare buvo nuo 20 iki 28 milijonų. Jų tarpe - ir Lietuvos žmonės, kariai, vieni ir kiti partizanai.

Mes sparčiai žengiame šiandieninės Ukrainos pėdomis - kasdien mums diegiama neapykanta rusų tautai, kultūrai. Be argumentų ir diskusijų, primityviai ir tiesmukai. Rusų tautai, kuri ne mažiau už mus nukentėjo, kuri mus pripažino ir aktyviai gynė 1990-1991 metais.

Kodėl mes leidžiamės paverčiami tokiais mankurtais? Kodėl vienas okupantas, sugrįžęs į Lietuvą 1944 metais ir neišėjęs iš čia (beje, tam Potsdame pritarus JAV, Didžiajai Britanijai ir Prancūzijai), yra blogesnis už nacius, kurių planus sunaikinti ne tik žydus, bet ir Lietuvos gyventojus, neatitikusius arijų „standarto", „pamiršome"?

Kodėl bijome denonsuoti 1939 m. kovo 22 d. Vokietijos ir Lietuvos sutartį dėl Klaipėdos krašto atidavimo? Bent aš nežinau dokumentų, kurių pagrindu po Antrojo pasaulinio karo Klaipėdos kraštas atsidūrė Tarybų Lietuvoje.

Kodėl besikeičiantys Seimai taip ir neišdrįsta pasidomėti, kur dingo Lietuvos valstybės atkūrimo 1990 - 1991 metais dokumentai? Net po pernykščio prokuratūros nurodymo Seimui susigrąžinti valstybei priklausančius šiuos dokumentus!

JAV ir Europos Sąjungos didžiųjų pritarimu ir skatinimu, finansavimu ir propaganda, kariniu paruošimu Ukraina buvo padaryta anti-rusiška proksi valstybe, persekiojančia ir net žudančia kitą nuomonę ir religinius įsitikinimus turinčius piliečius.

Rusijos agresija prieš Ukrainą yra šiurpi ir nepateisinama, tačiau logiška tokios Vakarų politikos pasekmė, dėl kurios Vakarai prastai slėpė savo pasitenkinimą. Beje, kodėl ignoruotas Rusijos prašymas stoti į NATO?

O Ukraina išnyks, jei tęsis ši neapykantos politika. Ir Lietuva su Estija, Latvija iš paskos.

Tad kuo begalime pasitikėti, kai net savimi abejojame? Jau nekalbant apie mūsų „valdžią".

Dvi kadencijas gyvenome su Rusijos Federacijos valstybės paslaptimi Dalia Grybauskaite Lietuvos Prezidento pareigose. Džiaugėmės ja. Nors TSRS karine jėga mums primestais kruvinais 1991 metais ji dirbo TSRS ambasadoje Vašingtone, o 1999 metais JAV Vyriausybė per 24 valandas ją išprašė jau iš Lietuvos ambasados Vašingtone.

Ją priėmė ir ES finansus jai patikėjo Europos Komisija, finansų komisarė dangstė EK finansines aferas, bet mes to „nematėme". Ją „puolė" Rusija, o didvyriškai pridengė Daiva Ulbinaitė, kurią Lietuvos teismas išteisino, nors prokuroras Gintas Ivanauskas surinko šio spektaklio įrodymus. Šiandien ši Tėvynės sąjungos ir D. Grybauskaitės kariūnė - mūsų seimūnė, „nusipelniusi" gyventi geriau.

D. Grybauskaitė tapo Ukrainos metų žmogumi, bet nereikalavo, kad Ukraina išduotų Lietuvai Sausio 13-osios bylos kaltinamąjį generolą Aleksandrą Žitnikovą...

Kas gi ta drąsuolė, rikiuojanti tribunolą prieš V. Putiną ir gąsdinanti visų šalių vadovus, atvykusius į Maskvą? Net Kinijos vadovą. O gi ES užsienio reikalų „vadovė" Kaja Kallas, kurią po jos leptelėjimo oro uoste, atskridusią į JAV šios valstybės sekretorius Marko Rubio nebepriėmė.

Ta, kuri į Briuselį pabėgo iš Estijos Ministrės Pirmininkės pareigų po skandalo dėl jos antrojo vyro Arvo Halliko (tarpe jos vyrų dar ir partneris buvo) įmonių „Stark Logistics" ir „Stark Warehousing" veiklos Rusijoje, finansuotos K. Kallas lėšomis.

Estijos parlamento specialiosios kovos su korupcija komisijos posėdyje K. Kallas paaiškino, kad ji nežinojo, kuo užsiima jos vyras, bet paskolino jam 370 000 eurų iš santaupų, sukauptų iki jos tapimo politike 2011 metais, kada ji pradėjo deklaruoti savo pajamas.

2010 metais ji įstojo į jos tėvo Siim Kallas sukurtą ir vadovautą liberalią Reformų partiją, paveldėjo vadovavimą jai, o 2011 metais tapo Estijos parlamentare, 2014 metais - Europos parlamentare.

Tėvas S. Kallas dirbo Estijos TSR finansų ministerijoje, vadovavo TSRS Taupomojo banko Estijos skyriui, buvo didžiausio Estijos TSR komunistų partijos ir Vyriausybės dienraščio Rahva Hääl vyr. redaktoriaus pavaduotoju, vadovavo Estijos TSR profsąjungoms, buvo TSRS liaudies deputatu, europarlamentaru ir EK viceprezidentu. K. Kallas ir Gabrieliaus Landsbergio politinės karjeros ir nusišnekėjimai labai panašūs.

Kada baigsis tos dvigubos mūsų vadukų priklausomybės?

Lietuvoje vis laužome ietis dėl slapta su TSRS tarnybomis bedradarbiavusiųjų įslaptinimo iki 75 metų. 2018 m. birželio 21 d. VSD paskelbė, kad šio įslaptinimo atsisakymas yra grėsmė Lietuvos saugumui, nes išslaptinus prisipažinusiuosius, Rusija sužinos ir galės šantažuoti neprisipažinusius.

Tai - reto naivumo arba sąmoningai klaidinanti nuomonė, nes tuo pats VSD patvirtino, kad Rusijai žinomi visi TSRS specialiųjų tarnybų bendradarbiai. Priešingai manyti yra tiesiog neatsakinga. 2012 metais Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras baigė viešai skelbti šiuos neprisipažinusiuosius, tuo supažindinęs su jais ir Rusiją.

Tad Rusijai jau žinomi ir prisipažinusieji. Nes Rusija nėra tokia žiopla, kad nesusigaudytų, jog iš bendro jos žinomo slapta bendradarbiavusiųjų sąrašo atėmusi Lietuvos viešai paskelbtus neprisipažinusiuosius, Rusija be jokių šnipų jau žino Lietuvos valstybei prisipažinusiųjų sąrašą, Lietuvos paskelbtą mūsų valstybės paslaptimi. Tai paslaptis tik nuo Lietuvos žmonių, bet ne nuo Rusijos.

Apgailėtinos diskusijos Seime apie tik dalies šių asmenų išslaptinimą. Kas ką tuo nori nuslėpti?

Iki šiol niekas valstybės vardu neatsiprašė slaptu bendradarbiavimu su TSRS KGB apšmeižtų mirusiųjų kardinolo Vincento Sladkevičiaus, Donato Banionio ir Sauliaus Sondeckio.

Todėl pasitikėti galime tik savimi, bet ne kaskart besikeičiančiais Seimo nariais.

Vito Tomkaus trigrašis: Negaliu neatsiliepti į Sąjūdžio bendražygio Zigmo straipsnį, nes vis ruošiausi pats apie abi Lietuvos okupacijas parašyti, bet, matyt, jau reakcija nebe ta... Išvada: išgyvenome net dvi okupacijas - komunistų ir fašistų. Beje, išgyvenome labai sunkiai, nes nelengva, tikiu, mūsų kareivukams buvo susiturėti neiššovus nė vieno šūvio, nors prieš tai mūsų "smetoniniai" vadai buvo ne mažiau aršūs ir karingi nei dabartiniai "landsberginiai". Juoba, kad ir tankečių tada buvo nemažai į bekonus, o ne milijardus, išmainyta. Ar gerai kad galiausiai likome slavų okupacijoje, o ne kryžiuočių, kurie lietuvių nelaikė sau lygiais ir ruošėsi mūsų žemes kolonizuoti? (Bent taip Marksizmo-komunizmo katedrų profesoriai anuomet mums dėstė.) Mano susiūta galva, geriausiai būtų, kad į šį klausimą atsakytų Lietuvos Žydų bendruomenės pirmininkė Fayna Kukliansky: Kada žydai turėjo daugiau šansų išgyventi - prie ruso ar vokiečio kryžiuočio? (Tikiuosi, ji nepabūgo savo nacijos gelbėtojams prie kapų gėles padėti?)