Zigmas VAIŠVILA: Kariauja su Rusija, o pasiduoda JAV

Panašu, kad Ukraina jau kapituliuoja. Ne Rusijai, bet Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Pradžiai ekonomiškai.

JAV prispaudė Vladimirą Zelenskį - Ukrainos ekonomikos ministrė Julija Sviridenko Vašingtone pasirašė JAV ir Ukrainos sutartį dėl Ukrainos gamtos išteklių. Ukrainos valdžia paskelbė tik dalį šios sutarties, kurią įsipareigojo ratifikuoti per savaitę. Tačiau paaiškėjo, kad pasirašyti dar du susitarimai, kurių ne tik neskelbia, bet ir neteikia Ukrainos Aukščiausiajai Tarybai, nors ši turi ją ratifikuoti.

Ukrainoje informacija lenda į paviršių - sutartis neterminuota, vienašališkai nenutraukiama, saugumo garantijų ir Ukrainos teritorijos vientisumas nenurodyti, įvardinta Ukrainos skola JAV. Neveiks išduotos licencijos ištekliams, jei jos nepradėtos įgyvendinti.

Be JAV sutikimo Ukraina amžiams nieko negalės daryti su savo gamtos ištekliais, kurių apie 40 proc. yra jos nekontroliuojamose teritorijose. JAV nekalba apie galimus savo susitarimus su Rusija dėl šių išteklių ir kitų akivaizdžiai planuojamų sandorių su Rusija.

Bus bendras JAV - Ukrainos investicijų fondas. Po kiek dešimtmečių jis veiks ir ką Ukraina gaus? JAV neinvestuos trilijonų dolerių, nesibaigus karui. Nežinia kur ir kiek tų retųjų metalų ten yra.

Ši abstrakti sutartis - politinis įvykis, kurio kuo skubiau reikėjo Donaldui Trampui, bet ir įrankis Ukrainos ekonominiam pavergimui. Amžiams. Šių laikų kolonializmas. Todėl D. Trampas ir užspaudė Vladimirą Zelenskį. Pamoka, kaip naudoti kompromituojančią medžiagą.

Kokie bus JAV santykiai su panašią šimtametę sutartį su Ukraina sudariusia Jungtine Karalyste? Gal ir Lietuva paaiškins, kokią naudą gaus iš panašios sutarties su Ukraina? Be kelių milijardų eurų įsipareigojimo dengti Ukrainos skolas.

Situacija priminė 1999 metų „Mažeikių naftos" padovanojimą JAV įmonei „Williams" su įvairiomis Lietuvos šiam „investuotojui" suteiktomis priemokomis ir lengvatomis. Tas sutartis pasirašė tris mėnesius Savivaldybių ir valdymo reformų ministru neišbuvęs ministras Sigitas Kaktys, už tai vėliau šiek tiek nuteistas, ir vargšė „Mažeikių naftos" vyr. finansininkė. Sandoriui priešinęsis direktorius Gedeminas Kiesus buvo nužudytas su sūnumi ir vairuotoju.

Įgaliojimus pasirašyti šią „privatizavimo" sutartį išdavusi Lietuvos Vyriausybė su Ministre Pirmininke Irena Degutiene liko „švarios". 2002 metais "Williams" vietoje žadėtų investicijų be Lietuvos žinios sutarė parduoti "Mažeikių naftą" ir valdymo teises Rusijos kompanijai "Jukos". Taip, anot ministro Vinco Babiliaus „neprileidome Ivano prie vamzdžio".

Ir tada buvo leista susipažinti su dalimi šių susitarimų. Signatarų klubo tuometės valdybos septyni nariai nuvykome į Ekonomikos ministeriją į specialų tam skirtą mažytį kambariuką. Sulaukę Ministro Pirmininko Andriaus Kubiliaus leidimo susipažinimui, sužinojome, kad su medžiaga, dalyvaujant mūsų prižiūrėtojui, kambariuke susipažinti galėjome tik po vieną. Kiti turėtų laukti už durų. Pasitarę dėl šios patyčios, visi išėjome iš šio spektaklio.

Kruvinas spektaklis Ukrainoje tęsiasi. JAV paskelbė, kad ir lieka Ukrainoje, ir nelieka. Lauks Ukrainos ir Rusijos siūlymų.

Ukrainai pateikė dovanėlę - JAV Kongresas pritarė į minėto bendro fondo investiciją įskaičiuojamus 50 mln. USD neįvardintai karinei paramai. Panašu, kad nurašytų naikintuvų F-16 atsarginėms dalims.

Grenlandiją valdanti Danija prispausta duoti Ukrainai keturis F-16. JAV spaudžia Graikiją pateikti ir priešraketines „Patriot" sistemas, tačiau ši priešinasi.

Tad JAV, įvedusi į viešą diskusiją Krymo priklausymo Rusijai klausimą, sprendžia ne tik šio karo klausimus, bet ir kovos su globalistine Europos Sąjunga klausimus. Todėl apie taiką kalbančioms JAV reikia karo Ukrainoje tęsinio, tačiau ne JAV, bet Europos ir ukrainiečių sąskaita.

Tai patvirtina ir V. Zelenskio grasinimai dėl gegužės 9 dienos šventimo Maskvoje. Nesunku suvokti, kokias pasekmes tai sukeltų, lankantis ten užsienio svečiams. Beje, Rusija atšaukė tos dienos šventinį koncertą. Todėl klausimas yra, kas valdo V. Zelenskį, ko siekiama? Panašu, kad karo eskalavimo. Palaipsniui iš šio karo išeinant JAV. Atsargiai reikėtų vertinti ir D. Trampo pareiškimus apie tai, kad jis dėl karo Ukrainoje ne prie ko. Jo pirmos kadencijos metu buvo tiekti ne tik „dževelinai", bet ir įsteigtos kelios dešimtys įvairių JAV karinių bazių Ukrainoje.

Mes turime paklausti, kodėl toleruojami ir teisiškai bei politiškai neįvertinami nominalios krašto apsaugos (ar jau karo?) ministrės Dovilės Šakalienės pareiškimai („Jeigu būsime pilnai pasiruošę ir rusai žinos ir suvoks, kad mes pilnai pasiruošę ir kad mes tikrai nesėdėsim, nelauksime, neatsiiminėsime savo teritorijos, o, jeigu reikės, kovosime priešo teritorijoje, kad atsakas tikrai bus staigus ir žiaurus, tai tuomet turime realų šansą išvengti šio karo"), kariuomenės vado Raimundo Vaikšnoro vieša panegirka, kaip NATO treniruojasi Kaliningrado sritį sutraiškyti per kelias dienas, kad „rusai yra pridėję į kelnes", nes Baltijos jūra yra tapusi NATO vidiniu ežeru. Užsidarę savų sirgalių tarpe, jie pliurpia nesustodami ir negalvodami, ką daro.

1990 - 1992 metais mes tokių primityvų į atsakingas pareigas neskyrėme, o provokatorius šalinome iš pareigų nedelsdami.

Šios provokacijos vykdomos, Rusijai jau viešai diskutuojant, kad po Lietuvos provokacijų teisiškai nepagrįstai stabdant tranzitą į Kaliningradą, ruošiamas tranzito per Lietuvą koridoriaus projektas. Tam išskirta žeme ar tiltu. Kaip Kerčės tiltas.

Tad klausimas, ar tokie, kaip nausėdos, šakalienės, budriai ar vaikšnorai, yra priklausomi nuo Rusijos, kad taip atvirai dirba jos planų naudai, ar yra neadekvatūs jų užimamos pareigoms Rusijai naudingi naivuoliai? Jų nepailstamas lojimas dėl pergalės prieš Rusiją, lietuvių tautai gyvenant tarp Baltarusijos ir Kaliningrado (Karaliaučiaus) srities, turi būti nedelsiant užkardintas.

Gegužės 2 d. Respublikos Prezidento ir krašto apsaugos ministrės raštu paklausiau, kas įvyko prie Pabradės, kas ir kokiu teisiniu pagrindu Tomą Valentėlį, gavusį šaukimą tarnauti Lietuvos kariuomenėje, šį šauktinį atleido nuo šios tarnybos, leido tarnauti Ukrainos užsieniečių legione? Net jei tai darote, tai kodėl apie tai viešai pliurpiate, krašto apsaugos apdovanojimus teikiate?

Klausimas dėl taikos Ukrainoje nėra toks paprastas. Ne tik dėl D. Trampo paaiškinimų, kad 2014 metais Ukraina negynė Krymo.

1991 m. sausio 20 d. Krymo srityje įvyko referendumas dėl Krymo ATSR atkūrimo: „Ar jūs už Krymo Autonominės Tarybų Socialistinės Respublikos kaip TSRS subjekto ir Sąjungos sutarties dalyvio atkūrimą?" Balsavo 81,37% piliečių, iš kurių 93,26% pasisakė „Už".

1991 m. vasario 12 d. Ukrainos TSR Aukščiausioji Taryba priėmė įsakymą „Apie Krymo Autonominės Tarybų Socialistinės Respublikos atkūrimą", iki Krymo ATSR Konstitucijos priėmimo ir konstitucinių valdžios organų sudarymo aukščiausiu valstybinės valdžios organu pripažino Krymo srities Liaudies deputatų tarybą. 1991 m. birželio 19 d. pakeista Ukrainos TSR Konstitucija įtraukiant informaciją apie Krymo autonomijos atkūrimą.

1991 m. rugsėjo 4 d. paskelbus Ukrainos nepriklausomybę, Krymo ATSR Aukščiausioji Taryba priėmė Deklaraciją apie Krymo Respublikos valstybinį suverenitetą dėl siekio atkurti teisinę demokratinę valstybę Ukrainos sudėtyje, Krymą laikant Sąjungos sutarties dalyviu, t. y. sutarties dėl TSRS, apie kurios pabaigą ir Nepriklausomų valstybių sandraugos sukūrimą 1991 m. gruodyje Belovežo girioje paskelbė keli tarybinių sąjunginių respublikų vadovai.

Donecko, Lugansko, Zaporožės ir Chersono sritys įrašytos ne tik Ukrainos, bet ir Rusijos Konstitucijose. Todėl naivu tikėtis, kad ir vienos, ir kitos šių valstybių vadovai šiaip pasirašė sutartį dėl taikos, neišsprendus šių klausimų, kurie yra konstituciniai. Kuris šių šalių vadovas be rizikos sau pasirašytų sutartį, kuria atsisako dalies šalies teritorijų? Manau, kad nė vienas, kol nėra kurios nors šalies kapituliacijos.

Ekonominė Ukrainos kapituliacija jau vyksta. Tad nemaitinkime savęs iliuzijomis. Pragaištingas karas tęsiamas. Ir Palestinoje leidžiama ne tik žudyti, bet ir badu marinti palestiniečių vaikus - tokia Jungtinių Tautų informacija. Mes tylime ir sergame net ne savo ligomis, bet Ukrainos situacija, kurios primityviu mūsų karingumu tikrai neįtakosime.

V. Zelenskis - tai ne autoritetas Karlas Gustavas Manerheimas, kuris dėl Žiemos karo nutraukimo 1940 m. kovo 13 d. sudaręs Maskvos taikos sutartį, pagal kurią Suomija, skirtingai nuo Lietuvos, išsaugojo nepriklausomybę, nors neteko 11 proc. savo teritorijos su antru pagal dydį miestu Vyborgu, ir 70000 piliečių.

430 tūkst. suomių iš pafrontės persikėlė į Suomijos gilumą ir neteko savo turto. Prasidėjus šiam karui Suomija kreipėsi į Tautų Sąjungą, ši pasmerkė šią TSRS invaziją ir 1939 m. gruodžio 14 d. pašalino ją iš Tautų Sąjungos. Tačiau niekas oficialiai negynė Suomijos.

Kitas būdas - pakeisti kariaujančios šalies valdžią, kuri sutiktų su suvereniteto atidavimu.

Taip su Lietuva nutiko 1940 metais, nors 1933 m. liepos 5 d. Lietuvos Respublikos ir TSRS Konvencijos užpuolimui apibrėžti II straipsnio 2 dalyje buvo sutarta, kad užpuolike valstybe bus pripažinta ir ta, kuri pirma „įsibraus ginkluotomis jėgomis, net ir karo nepaskelbusi". Tad 1940 m. birželio 15 d. Raudonosios armijos ginkluotas įžengimas į Lietuvą po ultimatumo yra ir pačios TSRS de jure pripažintas agresyvaus karo aktas.

Šiandien padėtis sudėtinga - Jungtinių Tautų Saugumo taryboje Ukrainos klausimu Rusija, Kinija ir JAV balsuoja ir veikia išvien. Ar ilgai taip bus, ar tai buvo taktiniai šių šalių veiksmai, bet ne strateginiai tikslai?

Besiblaškanti Europa, tai perkanti, tai neperkanti energetinius išteklius iš Rusijos, tai parduodanti jai vyną, tai neparduodanti, ir toliau skęsta savo problemose, kurias Vokietijoje bando spręsti atviru siekiu „demokratiškai" uždrausti populiariausią politinę partiją „Alternatyva Vokietijai".

Tuo tarpu Jungtinės Karalystės Aukščiausias Teismas paskelbė, kad lytys dvi - vyras ir moteris, o Vengrija į Konstituciją įtraukė atsiskaitymą šalyje grynaisiais - banko korteles naudokite užsienyje, nes atsiskaitymas negrynaisiais neapsaugo asmens duomenų.

Grynųjų pinigų ir ne tik jų po š. m. balandžio 28 d. totalaus elektros energijos išjungimo netikėtai prireikė ir Ispanijos, Portugalijos, dalies Prancūzijos bei Belgijos gyventojams. Ispanijoje teismas pradėjo tyrimą dėl šio įvykio, motyvuodamas galima kibernetine ataka ir 2016 m. galimai Rusijos Ukrainoje įvykdytu elektros energijos atjungimu.

Keista, kad Ispanijos Karalystės teisėjas nepagalvojo apie kitus precedentus ir motyvus. Nes Ispanija prieš šį įvykį pasigyrė atjungusi didelės galios elektros energijos generavimo įrenginius ir perėjusi tik prie žaliosios energetikos.

Tai įvyko vienu metu (per 5 sekundes Ispanija neteko 60% elektros generavimo pajėgumų), todėl tyla dėl priežasčių ir spėlionės dėl atmosferos reiškinių įtakos kelia šypseną. Vienu metu tokiame didžiuliame plote negalėjo kažkas įvykti dėl atmosferos reiškinių, kurie keturiose šalyse negali būti vienodi vienu metu. Tai galėjo įvykti tik suveikus automatinei apsaugai nuo elektros tinklų sugriovimo rizikos.

Panašūs įvykiai buvo ir Armėnijoje bei Australijoje. Elektros tinkluose neveikiant ar netekus didelės galios generavimo pajėgumų, tampa sudėtinga juose suderinti dažnius ir kitus parametrus, nes juose lieka veikti daug smulkių generavimo šaltinių. Kad ir pavadinsi juos žaliaisiais, tačiau gamtos dėsnių jais nepakeisi.

Nesinorėtų panašių įvykių Lietuvoje, kuri drauge su Latvija ir Estija stačia galva nėrė į panašų eksperimentą po atsijungimo nuo BRELL sistemos.

Pabandykime susitelkti ir pasakyti savo žodį valdžiai - papildykime mūsų Konstituciją nuostata, kad Lietuvos piliečių nekilnojamas turtas Lietuvoje neapmokestinamas. Temoka jį užsieniečiai ir juridiniai asmenys. Tarkime savo svarų žodį.