Yra Lietuva

Iš tie­sų Lie­tu­va dar yra. Ne tik pa­si­kly­du­si tarp fior­dų. Ne tik Ang­li­jos dar­žo­vių san­dė­liuo­se, Da­ni­jos sta­tyb­vie­tė­se, Ai­ri­jos au­to­mo­bi­lių ser­vi­suo­se, Šve­di­jos miš­kuo­se... Mū­sų dar li­ko ir čia, sa­vo­je že­mė­je. Nes­var­bu, kad pu­sė Vil­niaus šne­ka len­kiš­kai, ru­siš­kai ir ki­to­mis pa­sau­lio kal­bo­mis. Sa­ko­ma, jog įvai­ro­vė – mo­der­nios vals­ty­bės po­žy­mis.

Kol mes su­ve­di­nė­ja­me są­skai­tas su praei­ti­mi, teis­da­mi sa­vo kul­tū­ros ko­ri­fė­jus po mir­ties, svars­ty­da­mi nu­griau­ti jų pa­mink­lus, ieš­ko­da­mi dė­mių is­to­ri­nių as­me­ny­bių biog­ra­fi­jo­se, Jung­ti­nės tau­tos pro­gno­zuo­ja vi­siš­ką Lie­tu­vos de­mog­ra­fi­nį kra­chą. Esą 2060 me­tais Lie­tu­vo­je be­liks tik pu­sant­ro mi­li­jo­no gy­ven­to­jų.

Ir ne­ži­nia, kiek iš to pu­sant­ro mi­li­jo­no bus li­kę lie­tu­vių. Kam už ši­tą is­to­ri­nį tarps­nį sta­ty­si­me pa­mink­lus? Ir kie­no pa­mink­lus tuo­met griau­si­me?

So­cia­li­nių tink­lų mąs­ty­to­jai šiau­šia­si prieš Jung­ti­nių Tau­tų pro­gno­zes. Kaip tik po ke­lių de­šimt­me­čių Lie­tu­vo­je gy­ven­to­jų skai­čius išaugs. Pa­gau­sės iki pen­kių mi­li­jo­nų! Nes dėl pa­sau­ly­je įsi­plies­kian­čių vis nau­jų ka­rų Eu­ro­pa ne­pa­jėgs su­tal­pin­ti vi­sų pa­bė­gė­lių. Tuo­met jiems tiks ir Lie­tu­va. Be to, dėl kli­ma­to at­ši­li­mo į Lie­tu­vą pra­dės plūs­ti ita­lai, is­pa­nai ir ki­tų šil­tų­jų kraš­tų gy­ven­to­jai.

Ku­ris sce­na­ri­jus ge­res­nis? Lik­ti ma­žiems, bet nors su dviem treč­da­liais gry­nak­rau­jų lie­tu­vių? Ar di­de­liems su di­de­le sve­ti­mo iden­ti­te­to ir sve­ti­mos kul­tū­ros naš­ta?

Be­je, dar yra vil­tis, jog Lie­tu­va su­grįš čia. Pas­ta­rų­jų me­tų ten­den­ci­jos ro­do, jog grįž­tan­čių vis dau­gė­ja. Gal pri­šauks juos par­plauk­ti Pa­ne­vė­žio ra­jo­ne, Uliū­nuo­se, ant kal­vos pa­sta­ty­tas lai­vas?

Ta­čiau pa­sau­lio ten­den­ci­jos, kai ka­ro is­to­ri­kai kal­ba apie ga­li­mus nau­jus ka­ro ži­di­nius ir pa­sau­lio že­mė­la­pio per­brai­žy­mą, gra­si­na bū­tent ant­ruo­ju sce­na­ri­ju­mi – gy­ven­to­jų pa­gau­sė­ji­mu.

Gal­būt tuos nau­juo­sius gy­ven­to­jus ge­bė­si­me in­teg­ruo­ti, įdar­bin­ti, pri­vers­ti kur­ti ir gau­sin­ti ša­lies bend­rą­jį vi­daus pro­duk­tą, pri­si­dė­ti iš­lai­kant pen­si­nin­kus ir ki­tas so­cia­liai pa­žei­džia­mas gy­ven­to­jų gru­pes?

Gal­būt... Bet štai Vo­kie­ti­jos pa­vyz­dys, kai pa­bė­gė­lis iš Erit­rė­jos po trau­ki­niu nu­stu­mia nie­kuo ne­kal­tą mo­te­rį ir ma­žą jos sū­ne­lį, ku­ris žūs­ta, kai per ren­gi­nius pie­tie­tiš­ko krau­jo vy­rai prie­var­tau­ja vie­ti­nes mo­te­ris, kai žu­do, ro­do, jog su sve­ti­mo­mis ne­lai­mė­mis ir sve­ti­ma kul­tū­ra nė­ra taip pa­pras­ta su­si­gy­ven­ti.

Ne­ma­žai pa­bė­gė­lių gam­tos tur­tų pil­no­se sa­vo ša­ly­se gy­ve­no pa­si­tu­ri­mai, ne­tgi pra­ban­giai. At­vy­kę prie­globs­čio į sve­ti­mą ša­lį jie tu­ri ne­pag­rįs­tai di­de­lius lū­kes­čius. Ti­ki­si gy­ven­ti dar ge­riau.

Keis­ti jų įpro­čiai ir pri­si­tai­ky­mas prie ki­to­kio kli­ma­to ker­ta per ki­še­nę vie­tos bend­ruo­me­nei. Jiems tar­nau­ja, juos ve­žio­ja, pa­de­da su­si­tvar­ky­ti rei­kia­mus do­ku­men­tus pul­kai so­cia­li­nių dar­buo­to­jų, pe­da­go­gų ir tei­si­nin­kų. Net va­sa­rą jie įsi­jun­gia šil­dy­mą, nes šal­ta. Per­ša­lę daž­nai nau­do­ja­si me­di­kų pa­slau­go­mis. Jų ne­ten­ki­na kuk­lūs bu­tai, už ku­riuos ga­li ap­mo­kė­ti pa­ra­mos cent­rai. To­dėl su sa­vi­nin­kais ta­ria­si dėl ofi­cia­lios nuo­mos kai­nos su­ma­ži­ni­mo ir skir­tu­mo su­mo­kė­ji­mo gry­nai­siais.

Kol kas jie ša­lia pa­šal­pų nau­do­ja­si ara­biš­ko­mis kre­di­ti­nė­mis kor­te­lė­mis, ku­rių tu­ri­niu su­mo­ka res­to­ra­nuo­se. Ta­čiau ti­ki­si ge­rai ap­mo­ka­mo dar­bo, nors ne­mo­ka kal­bos. Sva­jo­ja at­si­vež­ti sa­vo vai­kus, ku­rie Vo­kie­ti­jo­je ne­mo­ka­mai įsi­gy­tų iš­si­la­vi­ni­mą.

Jei vi­sų už­gai­dų prie­globs­tį su­tei­ku­si ša­lis ne­ga­li pa­ten­kin­ti, jie pyks­ta, pro­tes­tuo­ja. Nors pa­vyz­džiui dir­ban­tys vo­kie­čiai mo­ka la­bai di­de­lius mo­kes­čius, iš ku­rių iš­lai­ko­mi tie pa­tys pa­bė­gė­liai.

Iro­niš­ka. Bet kar­tais tau­ta pa­si­džiau­gia, kad pa­bė­gė­lius bent kol kas at­kra­to skur­des­nis gy­ve­ni­mas Lie­tu­vo­je. Gal tuo skur­du mes ir gy­vi?

Tai­gi, bent kol kas, bent šią mi­nu­tę mes dar tu­ri­me sa­vo iden­ti­te­tą. Ga­li­me bū­ti sa­vi­mi. Dar ne­nus­telb­ti sve­ti­mos kul­tū­ros.

Ži­no­ma, tie, ku­rie to no­ri­me. Kai kam ir gy­ve­nan­čiam čia lie­tu­viš­ko­ji pa­sau­lė­jau­tos da­lis nė­ra svar­bi. Jie yra mo­der­nūs pa­sau­lio pi­lie­čiai. Ang­liš­kai pa­va­di­nan­tys sa­vo fir­mas, mu­zi­kos gru­pes, per­si­krikš­ti­jan­tys ir pa­tys.

Prie mo­der­nių­jų sa­ve, ko ge­ro, pri­ski­ria ir pro­vin­ci­jo­je gy­ve­nan­čios ma­mos se­ria­lų he­ro­jų var­dais krikš­ti­jan­čios sa­vo vai­kus. Jie, kad ir su in­diš­kais ar tur­kiš­kais var­dais, augs mo­der­naus pa­sau­lio pi­lie­čiais.

Mo­der­nūs ir drą­sūs, dar­gi iš­ma­nūs šio pa­sau­lio pi­lie­čiai ma­no esą ir tie, ku­rie, sė­dė­da­mi ka­lė­ji­me, iš­vi­lio­ja iš se­nu­kų ke­lis tūks­tan­čius eu­rų san­tau­pų. Ir tie, ku­rie vai­ruo­ja ap­svai­gę iki ke­tu­rių pro­mi­lių. Ir tie, ku­rie pa­si­gė­rę mu­ša sa­vo žmo­nas, su­gy­ven­ti­nes, bro­lius, se­se­ris ir ne­tgi se­nus tė­vus ar­ba ma­žus vai­kus.

Tai­gi, Lie­tu­va yra čia. Vi­so­kia. Pil­na pro­tin­gų, hu­ma­niš­kų as­me­ny­bių, gar­sė­jan­ti spor­ti­nin­kais, ta­len­tin­gais me­ni­nin­kais, moks­li­nin­kais, iš­ra­dė­jais. Sve­tin­ga, at­vi­ra ir drau­giš­ka. Mo­kan­ti suor­ga­ni­zuo­ti pa­sau­li­nio ly­gio Po­pie­žiaus priė­mi­mus. Neuž­mirš­tan­ti pa­svei­kin­ti ki­tų ša­lių pre­zi­den­tų, prem­je­rų ir ki­tų vei­kė­jų. Ži­no­ma, ir Ang­li­jos ka­ra­lie­nės Elž­bie­tos su proa­nū­kio gi­mi­mu.