5 nuotr.Gerb. Vitai, leiskite į Jus taip kreiptis, juk abu buvome seni (Aš tada dar buvau jaunas! - V. Tomkaus pastaba.) sąjūdininkai, TSRS liaudies deputatai, kaip dabar madinga sakyti - griovėme imperiją. Paskui papuolėme į „tikrųjų patriotų" nemalonę - kur tūnome iki šiol. Tačiau čia ne apie šlovingą mūsų praeitį ir ne apie tai, kad jau bene tris kartus buvau prisiekęs neberašyti „atvirų laiškų" nei Seimo nariams, nei ministrams, nei prokurorams, juoba prezidentams...
Naudos iš to „atvirumo" tiek, kiek iš vėgėlės vilnų. Nulis! Va, parašiau Prezidentui, kad Konstituciniame teisme įsitaisė teisėjai, akivaizdžiai atmestinai atlikę savo pareigas dirbdami Aukščiausiame teisme, dėl ko trys jauni vyrai buvo nuteisti kalėti iki gyvos galvos už nusikaltimus, kurių nepadarė. Ir ką? Parodė susidomėjimą ir tiek. Dabar vieni sėdi Konstituciniame teisme, kiti - Pravieniškėse. Ir įtariu, kad dar ilgai sėdės.
Sulaužyti sau duotus pažadus neberašyti atvirų laiškų ir negaišti laiko privertė tavo laikraštyje atspausdintas mano rašinys „Išlietuvinimas ir išsilietuvinimas". Nieko ten stebuklingo ar išskirtinio nebuvo, naivūs inteligento pavirkavimai apie Lietuvoje beišnykstančią lietuvių kalbą. Nieko neužpuoliau, nieko nekaltinau, tik surašiau kai kuriuos faktus apie tai, kad „prie ruso" mus norėjo išlietuvinti, bet nepavyko, o dabar mes patys išsilietuviname ir mums tai labai gerai sekasi. Tik tiek!
Tačiau kreipiuosi į tave ne dėl savo nelaimingo straipsnio. Koks jis yra, toks ir liks. Tačiau kas atsitiko „Respublikai"? Jei neskaitei, tai perskaityk komentarus, pažiūrėk į „patiktukų" santykį! Neužpyk, bet jausmas toks, kad laikraštyje lizdą susisuko seni idėjiniai komunistai, kurie, galbūt, dar matė gyvą Leonidą Iljyčių Brežnevą.
Vargu, ar kokiame kitame Lietuvos laikraštyje perskaitysi komentarus, kur aiškiai ir tiksliai išdėstoma, kaip Rusija tautoms davė valstybiškumą, jų mokslininkai sukūrė joms raštą ir kalbą, leido subręsti kaip tautai ir visaip puoselėjo ir skatino tautiškumą, džiaugėsi, kad švenčiamos religinės šventės... Ir apskritai, jei ne komunistai, mūsų čia nebūtų nė kvapo. Taip sakant, užaugom ir subrendom Rusijos glėbyje!
Gerb. Vitai, sakyk, kas atsitiko, kad tamstos laikraštis tapo Lietuvai priešiškų elementų ruporu, juk tai didžiulis smūgis visai Lietuvai, ypač tiems, kurie laikraštį laikė lietuvybės ir nepriklausomybės ledlaužiu. Galbūt bent jau iš tavęs sulauksiu suprantamo atsakymo.
Pagarbiai - Vytautas Čepas, buvęs sąjūdininkas, dabar rašytojas.
***
"Gerb. Redaktoriaus" pasiaiškinimo raštelis: Mielas sąjūdžio bendražygi ir TSRS liaudies deputate, kartu su manimi demonstratyviai numetęs liaudies deputato mandatą vardan Lietuvos. Tik ar tikrai Toookios?! (Paaiškink man, kaip revoliucionierius kontrrevoliucionieriui, kodėl mudu abudu vėl „užribyje", o komunistai ir parsidavėliai išverstaskūriai - vėl valdžioj?!)
Padariau pauzę, bandydamas išsiaiškinti: grafomanija pagydoma liga ar ne? Jei ne - pardon, t.y. atsiprašau, o jei taip, tai kaip apie tai parašyti, kad vėl neprasiveržtų grafomanijos priepuoliai. Čia tai problema, ar ne? O Tamstos: karas, Putin kaput, slava Ukraine! Man jūsų problemas...
Na ir va: dar nepradėjau medituoti - kur buvęs, kur nebuvęs, Čepas! Senas bičiulis iš dar senesnių Nepriklausomybės kovų laikų, kai Laisvė ir Demokratija buvo ne tušti žodžiai, o „brendas". (Čia, kad jaunimas suprastų, apie ką seniai porina.) Parašė nuostabų straipsnį apie lietuvybę, „Respublika" išspausdino, o autoriui, matai, komentarai nepatiko.
Tarp mūsų kalbant, protingi komentarų nerašinėja. Bet kai visame „demokratiškame pasaulyje" egzistuoja totali cenzūra, deja, kai kada tenka ir protingiems komentaruose pasisakyti, nes kitur jie paprasčiausiai nepageidaujami su savo nuomone.
Ypač, kai vyksta karas, ypatingai - galvose, kas panašu į visuotinę karinę psichozę. Jei tu už Taiką - esi Tautos išdavikas ir Rusijos agentas, panašus į Romos popiežių. (Kas galėjo pagalvoti, kad ir aš iki tiek žemai nusirisiu?!)
Todėl net menkiausias sovietmečio romantizavimas (kad jauni buvom, ar ne visai pinigų vergais patapę) šiuolaikinio pasaulio, ypatingai - jaunimo, priimama kaip jų idealų paniekinimas. Jei būtų kitaip, belytės ir betautės zvonkės ir numkės išprotėtų!
Kita problema, kad žmonės, kuriems Šeima ir Tauta nėra tušti lozungai, Putino vidaus politikos griebiasi it šiaudo, nes globalistų valdomame pasaulyje nebėra kitos alternatyvos. (Nebent - musulmonai, kurių haremai, deja, dar ne visoms lietuvaitėms patinka.)
Ką jau bekalbėti apie karo kurstytojus, kurie sąmoningai arba nesąmonių yra suklaidinti ir apakę nuo isteriškos propagandos, o kai kas ir nuo „lengvų pinigų", kurie lieka po „slaptų karinių kontraktų" bei aukų, kad net atominio grybo nebebijo.
O pati didžiausia blogybė yra ta, kad karingai nusiteikę lietuvaičiai, besiuntinėdami vieni kitus pas „ruskius" arba pas „jankius", praranda realybės jausmą su Lietuva ir nebemato, jog normalūs lietuviai jau seniai baigia išsibėgioti ir vargu ar besugrįš Tėvynės ginti tiek nuo „ruskių", tiek nuo „jankių", tiek nuo mišrūnų valdžioje, kuriems nėra nieko švento mūsų protėvių žemėje. Amen.
Vito Tomkaus trigrašis: Niekaip negaliu apsispręsti dėl savo kandidato į Lietuvos prezidentus. Visi kaip išprotėję veržiasi į karą! Gaila, jei naujai išrinktą prezidentą kare nušaus... (Pinigų gaila, nes rinkimai nemažai kainuoja!) Vieninteliai - Žemaitaitis su Vaitkumi karo psichozei nepasiduoda, bet dar ne vakaras: pagyvensim - pamatysim! (Galbūt ir juos per prievartą į armiją "supakuos".)
