respublika.lt

Vitas TOMKUS: Recenzija Napoleono testamentui arba kai aš „durnas" buvau...

(Pabaiga)

(0)
Publikuota: 2021 gegužės 23 09:47:00, Vitas Tomkus
×
nuotr. 8 nuotr.
Redakcijos archyvo nuotr.

Pro sukąstus dantis pripažinsiu: Gedvydas Vainauskas buvo pats geriausias redaktorius, kokį man teko sutikti. Ir pats drąsiausias, ir karingiausias, ir dar visoks kitoks, koks tik gali būti idealus plunksnos brolis. Jau vien pavardė, prasidedanti rusišku žodžiu „vaina" (liet. karas), jo pašnekovus vertė iš koto, nes visi kaipmat suprasdavo, kad Gedvydas Vainauskas - ne kažkoks Levas Tolstojus, kurio daugiatomiuose sutilpdavo „Karas ir taika". Po susitikimo su juo ne vienam kildavo noras paskaityti L.Tolstojaus „Aną Kareniną" arba Michailo Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą", kad lengviau būtų apsispręsti, po kokiais ratais geriau pulti - tramvajaus ar traukinio?

 

Dažniausiai sveiką kailį išnešdavo tie, kurie susmukdavo ant kelių prieš patį Vainauską. Tokiems puolusiems angelams arba „sūnums paklydėliams" likdavo bent po 50 000 (mažiausiai) paremti „Lietuvos ryto" krepšinio komandą arba iš bėdos sudaryti reklaminę sutartį metams (mažiausiai). O daugiausiai - trejiems penkeriems metams, kaip kad nutiko „Kalnapilio" generaliniam direktoriui Ovidijui Jankauskui, kuris, žybsint fotokameroms, buvo priverstas pasirašyti dukart didesnę reklaminę sutartį, nei buvo sutaręs su Gedvydu... Negi aiškinsiesi prieš reporterių armiją, kad Vainauskas išdūrė jį kaip vaiką?

Bet tai buvo jau Lietuvos Nepriklausomybės laikais... O aš savo kritinius straipsnius bei feljetonus, kurių nespausdindavo mano darbovietė - satyrinis žurnalas „Šluota" bei kiti leidiniai, galiausiai nunešdavau į „Komjaunimo tiesą" ir vyriausiasis redaktorius Gedvydas Vainauskas juos mielai išspausdindavo. Toks buvo Gedvydas Vainauskas tarybiniais laikais, kuriuos 415 puslapių (3 puslapiai - tušti, galbūt palikti skaitytojų atsiliepimams arba genialioms autoriaus citatoms užsirašyti) jis aprašo ką tik išleistoje autobiografinėje knygoje „Redaktoriaus testamentas". Beje, jei iš tos knygos išmestume puslapius, kuriuose minima mano pavardė, ji taptų patogesnė ir plonesnė. (Ko gero, perpus!) Todėl jaučiu šventą pareigą kažkaip į ją „atsišaukti". Lai tai bus kukli recenzija, kuri, priminsiu, prasideda tokiais mano žodžiais: „Gedvydas Vainauskas buvo pats geriausias redaktorius." Deja, buvo...

Kaip rašo savo knygoje, jam tai buvo labai geri laikai. Tėvukas - nomenklatūrinis: pabuvojęs ministru ir akademijos dėstytoju. Gedvydas irgi nepėsčias: iš antro karto priimtas į komunistų partiją ir net turėjęs galimybę tarybiniais laikais pasirinkti, kuo būti - „Tiesos" spec. korespondentu Amerikoje ar vietinio leidinio vadovu? Jis kaip tikras patriotas, žinoma, spjovė į supuvusį kapitalistinį pasaulį ir pasirinko varganą socialistinį gyvenimą. Kartu su Tauta. Statyti komunizmą... Turint galvoje tai, kad anais laikais į amerikas išvykti galėjo tik vienetai iš milijonų (tokie kaip „dėdulė" V.Landsbergis), vien už šį žygdarbį Gedvydui, nors ir pavėluotai, derėtų suteikti „TSRS didvyrio vardą". Juolab kad jo tuomečiai kolegos iš Lietuvos Komjaunimo Centro komiteto - sekretoriai A.Macaitis, A.Kumža, skyriaus vedėjai bei komjaunimo instruktoriai L.Linkevičius, V.Strimaitis, V.Kupliauskas, Š.Kliokys bei kiti aktyvistai yra aktyvūs ir šiandien. Vienas kito laikosi ir palaiko. Varto milijonus, kadrus ir net neįtikusius prezidentus.

Kadangi tais laikais mes beveik visi gyvenome Justiniškėse, kartu leisdami savo laisvalaikį, galiu patikinti, kad jie kaip komjaunimo aktyvistai nebuvo tokie išpuikę kaip dabar. Ir antrasis Komjaunimo CK sekretorius Algirdas Kumža, ir savaitraščio „Gimtasis kraštas" vyr. redaktoriaus pavaduotojas Rimvydas Valatka, ir „Komjaunimo tiesos" vyriausiasis redaktorius Gedvydas Vainauskas mielai priimdavo mane, eilinį „Šluotos" skyriaus redaktorių, į savo kompaniją. Kartu gerdavome, pasigerdavome ir sakydavome į akis tai, ką galvojome. Pavyzdžiui, su Gedvydu dažniausiai ginčydavomės: kas kam labiau reikalingas? Ar aš - jam, kaip neetatinis autorius, ar jis - man, kaip redaktorius? Jis didžiavosi savo gausia auditorija, aš jam vis primindavau, kad ji išaugo dvigubai, kai jis pradėjo spausdinti mano straipsnius. Kadangi nenusileisdavo nei jis, nei aš (jis buvo užkietėjęs kaunietis, aš dar kietesnis žemaitis), dažniausiai diskusijos baigdavosi 50:50... Abu pripažindavome, kad vienas kitam esame reikalingi. Nors įtariu, kad Gedvydas mintyse vis tiek prisirašydavo sau keliais procentais daugiau...

Mat jis turėjo (jaučiu, tebeturi) vieną keistą savybę. Labai be noro priimdavo idėjas, jeigu jos atkeliaudavo ne iš jo lūpų. Iš pradžių mane šokiruodavo, kai jis jau kitą dieną perpasakodavo mano mintis, kurias prieš tai pats neigdavo. Galvojau, kad tokiu būdu mane erzina, kol supratau, kad ne. Įsitikinau, kad Gedvydas turi Napoleono sindromą, kuris jį vertė jaustis didesniu nei kiti. Turint metrą šešiasdešimt su trupučiu centimetrų, tai nebuvo taip paprasta. Šitai perpratęs įsigudrinau leisti jam „įsisavinti" mano mintis. Tad, norėdamas prastumti originalesnę temą į jo laikraštį, apie ją užsimindavau lyg tarp kitko ir laukdavau, kol jis „sugromuliuos". Kai jis gerai viską apgalvodavo, apsvarstydavo ir su kažkuo pasitardavo, pasigirsdavo jo išganingas skambutis: „Vitai, žiūrėk, ką aš sugalvojau!.." Man belikdavo nutaisyti protingą miną ir apsimesti, kad pirmą kartą tai girdžiu. Deja, panašiai teko jaustis ir skaitant pasirodžiusią jo naują knygą. Pateiksiu tik keletą epizodų, nes ne visą dar spėjau perskaityti. (Labai sunku tokią storą autobiografiją su savimi nešiotis.)

Jau knygos pradžioje Gedvydas giriasi, kad pirmiausia „Respublikos" vyriausiuoju redaktoriumi aš pasiūliau tapti jam. Pasak jo, verbavau jį, žadėdamas, kad dirbs kartu su Vitu Lingiu ir Ryčiu Taraila, kurio uošvis - prekybos ministro pavaduotojas - apipils mus visokiomis gėrybėmis: lygintuvais, šaldytuvais, televizoriais. Vainausko skelbiami faktai pasitvirtina tik iš dalies: sugalvojęs leisti Sąjūdžio dienraštį, aš tikrai jam pasiūliau atsisakyti Maskvos priklausomybės ir tapti būsimo leidinio vadovu. Nebuvo tada šalia manęs nei V.Lingio, nei R.Tarailos, nei jo uošvio B.Karnilos. (Juo labiau jokių gėrybių.) Ir Vainauskas sutiko, bet tik nuo rudens, tai yra - po rinkimų. Deja, negalėjau tiek laukti, nes per rinkimus Sąjūdžiui reikėjo turėti savo dienraštį. O kodėl jam reikėjo laukti rudens, sužinojau tik vėliau. Gedvydas manęs kaip populiariausio Lietuvos žurnalisto paprašė per rinkimus paremti jį, o ne Sąjūdžio bendražygį Zigmą Vaišvilą. Kai atsisakiau, jis labai įsižeidė. Ko gero, tada pirmą kartą tarp mūsų ir perbėgo juoda katė...

Nors, tiesą sakant, juodos katės šešėlis pasirodė dar anksčiau. Net ne katės, o nelabojo ausys. Pas mane, „Šluotos" redakcijoje, apsilankė viena primadona iš Operos ir baleto teatro ir papasakojo, kiek tenka kentėti moterims, kai jos nežinodamos išteka už netradicinės orientacijos balerūnų. Pasakojo, kaip viena savo homoseksualų vyrą su draugeliu tualete užtiko. Kita, neapsikęsdama šaltų santykių su vyru, sau venas persipjovė... Kadangi ta tema mano „Šluotai" netiko, užsiminiau apie tai redaktoriui Vainauskui. Pažadėjo pagalvoti, bet atsakymo taip ir nesulaukiau. Užtat prie kompanijos - Komjaunimo CK sekretoriaus A.Kumžos, baleto šokėjo P.Skirmanto, aktoriaus G.Žalėno, fotografo A.Knystauto - Gedvydas ne kartą keistai sušukdavo: „Ar girdėjote naujausią „bajerį"? Tomkus ruošiasi apie „pederastus" rašyti!" Visuomet po to pasigirsdavo darnus ir nenatūralus juokas, kurio reikšmės nesuprantu iki šiol: kaip galima iš savęs taip šaipytis?!

Kitas knygos epizodas, neatitinkantis tikrovės, yra apie tai, kaip Gedvydas didžiuojasi, kaip mes kartu organizavome „Spaudos gynimo akciją" su „Anties" koncertu, kuomet konservatoriai su premjeru Gediminu Vagnoriumi priešakyje nutarė „Komjaunimo tiesą" su „Valstiečiu laikraščiu" privatizuoti. Sužinoję, kad mūsų pagrindinį konkurentą perims valdžia, mes su Vitu Lingiu net rankomis suplojom, supratę, kad tam laikraščiui tuoj bus „amen". Bet paskui suveikė savisaugos instinktas: šiandien „amen" jiems, o rytoj, žiūrėk, ir mums. Todėl susiskambinau su Vainausko pirmuoju pavaduotoju Vidu Rachlevičiumi ir pasiūliau skubiai organizuoti protesto akciją. V.Rachlevičius sutiko. Ir mums pavyko. Valdžia nuo jų atšoko. „Lietuvos rytas" buvo „Respublikos" pastangomis išgelbėtas. Bet prie ko čia Gedvydas Vainauskas?

G.Vainausko tada Lietuvoje nebuvo. Jis buvo išvykęs į užsienį. Vietoj jo redakcijoje buvo pasilikęs Rachlevičius. O kol mes su juo protestavome dėl jų laikraščio išlikimo, Bronė Vainauskienė (Gedvydo vyresnioji žmona) paslapčia susitiko su premjeru G.Vagnoriumi, kuris bandė per ją užgesinti konfliktą tarp spaudos ir valdžios. Maža to, grįžęs Vainauskas ant Rachlevičiaus labai supyko, kad be jo tokį „šaršalą" sukėlė ir net išrašė jam „velnių". Ir taip tapo geriausiu premjero G.Vagnoriaus draugeliu, kartu su juo leido atostogas Šri Lankoje, dalijosi kontraktais, krepšiniui skirtais pinigais, dėl ko ne kartą visuomenėje kildavo vieši skandalai. Todėl drįstu teigti, kad G.Vainausko nuopelnai, išsaugojant laisvą spaudą, švelniai tariant, yra pasisavinti iš Vido Rachlevičiaus.

Kaip prieš tai buvo pasisavinta „Komjaunimo tiesa" bei Lietuvos komjaunuolių turtas, kuris buvo draugiškai pasidalintas Komjaunimo Centro Komiteto vadovų. Vainausko žurnalistai, kurie supykę paliko redakciją ir perėjo dirbti pas mane į „Respubliką", ne kartą ir ne du dėl to bandė kelti viešai triukšmą, bet aš juos visada nuramindavau, motyvuodamas, kad dabar nėra pats geriausias metas peštis su savais vagimis, kai virš Lietuvos tvyro okupacijos pavojus. Jaunas ir „durnas" buvau, maniau, kad jėga slypi vienybėje. O paaiškėjo, kad piniguose. Nesvarbu, kas juos bemokėtų: Sorošas, LGBT organizacija, kaip dabar ar kaip anksčiau - MN gamyklos „prichvatizatoriai" bei „Tauro" banko savininkai, iš smulkaus ir vidutinio verslo nugvelbę 18 milijonų ir susimokėję „Lietuvos rytui" už nutylėjimą bei „Respublikos" šmeižimą.

Nors skaudžiausią smūgį iš kolegų patyriau, kai po mano pavaduotojo Vito Lingio žūties „Lietuvos rytas" su kitais leidiniais už pinigus išspausdino Georgijaus Dekanidzės, žmogžudystės organizatoriaus Boriso tėvo, pareiškimą, kuriame ne tik buvo juodinamas Vito Lingio atminimas, bet ir aš kartu su generaliniu prokuroru kaltinami antisemitizmu. Dar gerai, kad žydrieji komjaunuoliai, šiandieninis Lietuvos elitas, manęs neapkaltino homofobija, nes tais laikais tai buvo ne madinga, o labai gėdinga.

Dar labiau apgailėtini Gedvydo „prisiminimai" apie „Laisvos Lietuvos" laikraščio pasirodymą po to, kai okupantai užgrobė Spaudos rūmus ir visos redakcijos atsidūrė gatvėje. Nors tuo metu mes Vyriausybėje turėjome spaudos ministrą Arvydą Domijonaitį, per kruvinus sausio 13-osios įvykius jis kažkur pradingo. (Pasirodė tik po savaitės, kai leidėjai spausdinimo popieriumi paslapčia nuo „Respublikos" leidėjų dalijosi: čia po to, kai beveik visą savo popierių sunaudojome „Laisvos Lietuvos" gamybai!)

Tą kartą, siekdamas surinkti išblaškytas redakcijas į būrį, kreipiausi per dar veikiantį radiją į visus žurnalistus su prašymu skubiai rinktis „Respublikos" redakcijoje. O kai visi susirinko, tarp jų ir G.Vainauskas, pasiūliau savo konkurentams kaip protestą prieš okupantus išleisti bendrą leidinį „Laisva Lietuva". Visi, išskyrus konservatorių „Lietuvos aido" redaktorių Saulių Stomą, sutiko. Ir kol mes už dyką Seimo gynėjams dalijome „Laisvą Lietuvą", profesorius V.Landsbergis paryčiais per TV mosikavo šviežiu „Lietuvos aido" numeriu, šaukdamas, kad „Spauda dar gyva!", kurį S.Stoma savanoriams prie Seimo begėdiškai pardavinėjo...

Kodėl dabar tai prisimenu? Todėl, kad G.Vainauskas savo atsiminimų knygoje vėl fantazuoja. Skundžiasi, kad antras „Laisvos Lietuvos" numeris nepasirodė tik todėl, kad „Respublikoje" neatsirado kitiems vietos. Ta proga tik pastebėsiu, kad anksčiau, regis, Gedvydas logikos stoka nesiskųsdavo... Kokia man buvo prasmė sukviesti visas redakcijas pas save? Negi tik tam, kad pasakyčiau, jog pas mane visiems nėra vietos? Kažkoks absurdas! Vietos buvo daugiau, nei reikia! Deja, po pirmųjų aukų nebebuvo žurnalistų ir jų redaktorių...

Per kruvinąjį sekmadienį, kai pasigirdo informacija apie pirmuosius žuvusiuosius prie TV bokšto, „Respublikonai" visi kaip vienas sugužėjo į redakciją, o iš „Laisvos Lietuvos" kolektyvo teatėjo tik „Mažosios Lietuvos" redaktorius Rytas Staselis ir „Literatūros ir Meno" savaitraščio redaktorius Vytautas Rubavičius. Buvo dar vienas kitas fotokorespondentas, bet be savo vadovybės. Todėl su V.Lingiu ir R.Taraila nutarėme tą naktį išleisti tik savo „Respubliką". Tad kaltinti „Respublikos" leidėjus dėl vietos stokos po saule yra ne tik negarbinga, bet ir gėdinga. Aš juk neklausiu, kur tą kruvinąją naktį praleido Gedvydas Vainauskas su savo „chebra"? Tikiuosi, ne pas savo buvusią bendrapartietę, komunistę Dalią Grybauskaitę Burokevičiaus mokykloje?

O kad su Gedvydo atmintimi kažkas yra negerai, įrodo mano pridedamas vaizdo įrašas. Jame užfiksuotas keturių didžiausių dienraščių redaktorių susitikimas su dviem kandidatais į Lietuvos prezidentus - Algirdu Brazausku ir Stasiu Lozoraičiu. Tik atidžiai jį peržiūrėję, Tamstos įsitikinsite, jog tuomet TV laidoje nebuvo jokio Laimono Tapino ir jokių legendinių Gedvydo Vainausko klausimų, kuriuos jis su pasididžiavimu smulkiai aprašo savo autobiografinėje knygoje. (Žiūr. ne legendinį, pasak Gedvydo, bet istorinį vaizdo įrašą.)

Žinot, atsibodo. Nutariau daugiau nebeskaityti. Nes lengviau būtų Vainausko knygą iš naujo perrašyti, nei jo klaidas ir netikslumus ištaisyti. Juo labiau kad bartis nelabai išeina: amžius daro savo... Aš, nors ir jaunesnis, irgi dėl savęs greitai nebegarantuosiu: nežinia, ar beatskirsiu, kur realija, o kur fantazijos vaisiai?

Didžiausia bėda, kad visus savo prisiminimų knygos „herojus" Vainauskas griežtai suskirstė į juodus ir baltus. Balti, aišku, tie, kurie jį besąlygiškai rėmė finansiškai (kaip supratau, sunkiausia Gedvydui tokiems būdavo išaiškinti, kad krepšinio klubo rėmimas neturi nieko bendro su reklaminiais pinigais, dėl kurių būtina atskirai tartis), o „blogiukais" tapo tie, kurie nepakluso jo valiai: tokie nenaudėliai kaip aš, Rolandas Paksas, Ramūnas Karbauskis, Darius Mockus, Šarūnas Marčiulionis, Arvydas Sabonis ir t.t. (Žinoma, išskyrus Dalią Grybauskaitę, kuri užsimojo jį pasodinti, prieš tai neatsiklausus.)

Su išvardintais asmenimis viskas aišku. Jei norės, galės patys apsiginti. Per teismus arba spaudą. O ką daryti su jau mirusiais neigiamais „herojais" - Vladu Bieliausku, Bronislovu Lubiu, Hubertu Grušniu? Juk jų artimiesiems mirusiųjų atminimas ne ką mažiau svarbus.

Nesilygino su jokiais berluskoniais Bronislovas Lubys, kai svečiavosi pas mane namie su Napoleonu iš „Lietuvos ryto". Visa tai Gedvydo fantazijos vaisius. Priešingai - buvo malonus ir draugiškas, kol Vainauskas nepradėjo jo spausti, užuot steigus savo laikraštį, verčiau susimokėti tais pinigais mums už reklamą. Tik ar man verta aiškinti, kad oligarchas Lubys nesispaudžia per jėgą, jei net aferai su „Independence" nepasirašė, nors už to stovėjo kur kas galingesnės jėgos nei Napoleonas. (Gal dėl to taip netikėtai ir pasimirė?)

Gedvydo Vainausko konfliktas su M-1, M-1 plius ir daugelio kitų radijo stočių savininku bei įkūrėju Hubertu Grušniu, žuvusiu per nelemtą aviakatastrofą, irgi ne taip pavaizduotas. Duoti „Respublikai" interviu jis pats pasisiūlė po to, kai Vainausko draugelis, o šiuo metu - bendrasavininkas, „amerikonas" iš Kauno Benas Gudelis, pasitelkęs VSD pareigūnus, ėmė jį reketuoti perrašyti jam 10 procentų LNK televizijos akcijų. Nors po „Lietuvos ryto" redakcijos tuščio pastato sprogdinimo (ar susisprogdinimo) būtent Hubertas Grušnys inicijavo „Laisvo žodžio fondą", kuris apjungė pagrindinius žiniasklaidos vadus, kurie nuolat rinkdavosi „Respublikos" redakcijoje, bandydami atsilaikyti prieš valdžios įnorius užgniaužti laisvą žodį.

Deja, nors buvome prisiekę atskirai ir pavieniui su Lietuvos aukščiausia valdžia nekontaktuoti, ekskomjaunuoliai iš „Lietuvos ryto" mus ir vėl išdavė: nušuoliavo pas ekskomunistus, tuometinius socialdemokratų vadus, ir kaip vasalai prisidavė... Po to Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas Petras Navikas iš Vyriausybės gavo įsakymą patikrinti „Lietuvos rytą" tik „dėl akių", o „Respublikoje" surasti baudų ne mažiau kaip už 5 milijonus, kad Tomkus bankrutuotų ir daugiau niekad nesišiauštų prieš valdžią.

Kadangi Vainauskas savo knygoje dažnai citavo, ką savo atsiminimuose rašė KGB rezervo karininkas Antanas Valionis bei „Fermeris" Valdas Adamkus, lai pasiskaito, ką apie jį savo atsiminimų knygoje rašo VMI vadovas P.Navikas. Bent nenuoseklumu jį tikrai būtu sunku apkaltinti, ne taip, kaip elgiasi G.Vainauskas su V.Adamkumi: vienas rašo, kad Kęstutį Betingį iš Generalinės prokuratūros išgrūdo į Kauną dėl to, kad domėjosi nešvariais Vainausko sandėriais, o kitas teigia, kad prie tų nešvarių reikalų nė pirštelio neprikišo. Blogai, kai melagiai iš anksto nesusitaria...

Todėl ir nusprendžiau Vainausko atsiminimų knygos iki galo neskaityti. Kam spėlioti, kur tiesa, o kur nesveikos fantazijos. Bet kaip įprasta bet kuriam patyrusiam redaktoriui, greitai peržvelgiau Gedvydo gyvenimo knygą nuo paskutiniojo 415 puslapio...

Ir atsitiko stebuklas!

Skaičiau iškart po du puslapius, nesigilindamas į detales, ir viskas atsistojo į savo vietas: pradedant sūnaus Jono koneveikimu dėl jo nepriklausomybės, žmonos Bronės - dėl gobšumo, savo žurnalistų komandos - dėl neprofesionalumo, korespondentės Audronės - dėl tiesmukiškumo... Kuo toliau skaičiau, tuo labiau gražėjo pats autorius! Koks jis puikus mecenatas, protingas ir teisingas, draugiškas ir nuostabus redaktorius... Tikras pirmūnas, šaunuolis, sportininkas, aktyvistas ir komjaunuolis. Ką jau ten man, kaimo „durniui", lygintis su Lietuvos elitu! Nors...

Kaip sako liaudies išmintis, „durniams" sekasi. Gal dėl to po teismus šiandien tampo ne mane, o mano išmintingą kolegą, kuriam tikrai neturiu ko pavydėti. Todėl visiems nuoširdžiai rekomenduoju atidžiai perskaityti jo autobiografinę knygą „Redaktoriaus testamentas", tik ne nuo pradžios iki galo, o nuo pabaigos.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Kiek kiaušinių suvalgote per Velykas?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s