VITAS TOMKUS: RUSAS RUSUI NELYGUS, KAIP, BEJE, IR LIETUVIS KOKS (2)

O apie mauzoliejaus statybas Vilniuje, manau, per anksti svaičioti. Patys matot, kad su statybomis vilniečiams ne itin sekasi. Kokį sau merą bepasistatom, vis tiek nestovi niekas, o tiktai griūna. Ir kuo toliau - tuo blogiau: pastatai viens po kito ėmė sproginėti. Jau net aukų yra... Tik atsakingo nė vieno. Sako, sovietinis palikimas - vėl rusai kalti? O gal čečėnai?! Prisikvietėme emigrantų iš visokių pakampių, prieš tai apdairiai saviškius von išviję, dabar supaisyk, jei gudras: kas yra kas ir iš kur? Niekaip neišsiaiškinsi, nes jie nei „mū", nei „be" lietuviškai nesupranta. Todėl ir neaišku, kokiai Lietuvos bandai kurį priskirti. (Kai ateis laikas.)

O dėl rusų išžudymo negaliu 100 procentų pritarti. Nes labai norėčiau, kad vieną paliktumėte. Maskvietis. Jurijus Rodinas. Jis man Šiaurėje gyvybę išgelbėjo. (Įsivaizduoju, kaip Mockus dabar jo nekenčia.) Aš niekaip negaliu prisiversti, kaip pas Dekanidzę buvo įprasta, užuot skolą gražinus - savo geradarį „užversti". Bet apie visa tai kiek vėliau, o kol kas dar apie gyvenimą pakalbėkim... (Kol dar leidžia.)

Vis labiau man pradeda patikti lietuviškos patarlės. Pavyzdžiui: „Užšoko nuo vilko ant meškos!" Ką pasaulis vadina „meška", manau, visiems aišku. O kas yra „vilkas pilkas"- kas pasakys? Europa? Amerika? O gal net du „pilki pikti vilkai": Afrika su Azija? Tie „pilkieji" nelabieji tai tikrai lietuvius suėsti gali. Na, gal ir nesuėstų (hiperbolizuoju), bet, tarkim, išėsti iš Lietuvos teritorijos vietinius gali „zaprasta"! Atsiprašau už svetimybę ir skubu patikslinti: vietinius išėsti gali „labai lengvai". (Bet „zaprasta" vis tiek skamba kažkaip geriau ir įtikinčiau!)

Antra vertus, metas būtų prie svetimybių pratintis po truputį. Negi lauksime senų laikų, kai į paprastą lietuvišką klausimą parduotuvėje vietiniams atrėždavo: "Govory po čelovečesky!" (Suprask, kad ji nė velnio lietuviškai nesupranta.) Ir jeigu vis dar nori pratęsti pokalbį, privalai aiškintis paukščių kalba arba gestais. Gaidžiu užgiedojus, lengviau surasdavai kelią į svetimtautės širdį, bet gestais, pavyzdžiui, sulenkus kumštį per alkūnę, kur kas greičiau pasiekdavai norimo rezultato.

Bet kas žino, ar nūdienos emigrantai iš Azijos bei Afrikos kontinentų tikrai supranta gestų kalbą taip, kaip reikia. Pamatęs stambų kuloką panosėj, dar užsimanys pačiulpti. O išgirdęs, kad giedi kaip gaidys, pamanys, kad ir esi tikras gaidys, o tada jau patys žinot kas būna... Kas nežino, pakentėkite: sugrįš Masiulis su Kurlianskiu iš belangės ir viską papasakos, o gal net pademonstruos, prieš tai su Mockumi pasibandę. (Anas turbūt net nepaklaustų: už ką?! Visa Lietuva žino.)

O jeigu jau užėjo šneka apie laisvę - svarbiausia, manau, kad Lietuva įrodė visam pasauliui ir pati sau, kad kai nori, gali būti laisva ir nepriklausoma valstybė. Bet ne ilgiau kaip dešimt, dvidešimt metų. Kol revoliucionieriai su disidentais neišmirs. O per tą laisvą laikmetį („tarpuvaldžiu" vadinamą) naujai iškepti ponai prisivogs sočiai tiek, kad nei jų vaikai, nei anūkai dar ilgai jokių revoliucijų nebeužsimanytų. Nei su raudonomis vėliavėlėmis, nei su vaivorykštės atspalviais. O jau po to nors ir tvanas. Arba dar geriau - karas! Nes po tvano politiniai lavonai kartais išplaukia į paviršių, savo turtais žmones erzindami, o karas visus su žeme sulygina.

Vėl perlenkiu lazdą su savo hiperbolėm: ne visus su žeme karas sulygina. Yra kasta, kuri karo laukia nesulaukia. O kai nesulaukia, jį visaip skubina: provokuoja, erzina kaimynus, skuba ginkluotis, o jei laiku ginklų nepatiekia, vardan karo ir taikos yra priešams pasiruošę atstatyti savo „patrankas", prieš tai kelnes iki kelių nusismaukę... Sakysit, kaimo bobų lygis? Nesakykit!

Kaimo bobos, prieš atkišdamos savo sėdynes kaimynui, prieš tai geriausiu atveju špygas kaišioja panosėn savo priešams, o pateptosios kastos atstovai su savo priešais labai gerai sutaria ir net sugeria, rankom dėl biznio sukirtę: dėl elektros, dujų bei baltarusiškos druskos tarpininkavimo, prieš įsigyjant valstybei, kad po to visas viršpelnis iškeliautų į ofšorus, kur yra dalinamas pusę per pusę. O nieko nenutuokiančios nei politikoje, nei biznyje kaimo lygio bobos ir toliau kaišioja savo kaimynams špygas ir plikus pasturgalius demonstruoja. Ir visą laiką spėlioja, kas iš jų blogiau gyvena bei ilgiau išgyvena skurde ir nelaimėje.

Paprastai taikus periodas tęsiasi apie penkiasdešimt metų. Maždaug per tiek laiko apsivogusių „revoliucionierių" vaikai bei anūkai tėvų sukauptą turtą iššvaisto. O jau tada vėl lauk karo arba kokios oranžinės revoliucijos su maidanais ir kyšininkais baidanais...

O kai kurie lietuviai šiandien visai be reikalo ant mūsų zirzia. „Vakaro žinios" laiku perspėjo, kas visų laukia. Tada dar nebuvome jokioje Sąjungoje su europiečiais. O kai jau buvo nutarta (Auštrevičiaus su šaika) už „Maxxximos" skalbimo miltelius bei alaus bambalį parsiduoti ir naujiems komisarams atsiduoti, man nieko kito nebeliko, kaip tiktai „Vakaro žinių" viršuje spausdinti kalendorių: "IKI LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS PRARADIMO LIKO 30 DIENŲ!" Ir taip kartojau kiekviename numeryje iki pat įstojimo į ES. Tai ko dabar vienas ant kito baramės ir bumbame?

Juk laiku perspėtas žmogus, visada viskam turi būti pasiruošęs ir nebeburbėti: dėl prarastos Ignalinos AE, dėl „Mažeikių naftos", dėl Lietuvos avialinijų bei didžiausio TSRS žvejybos laivyno, dėl lietuviškų bankų bei lietuviškos spaudos praradimo... O kaip kitaip dar galima įsivaizduoti absoliučiai laisvą ir nuo nieko nepriklausomą, išsivadavusios iš okupacinių pančių, Lietuvos respublikos pilietį?!

Juk kai žmoga pasijunta laisva kaip paukštė ir nebesaisto savęs nei su protėvių žeme, nei su šeima, nei su tauta, nei su visuomene, jai, tai būtybei, tarsi išauga galingi sparnai su kurių pagalba, bet kuris žmogus nukeliauja į tolimiausią kraštą, o kažkas, žiūrėk, net tiesiai į Dangų...

(Viskas, jau pabaiga, bet dar ne ta, nes atsibodo nesąmones rašyti, einu į darbą, gal jau kas dirba, bet prieš tai gal dar užsuksiu į VDI - apsidairyti, kaip veikia darbas „mišriu būdu?)

P.S. Tarp kitko, ne tik rusų tarpe, bet ir tarp lietuvių irgi visokių ne visai lietuvių pasitaiko, deja! Beje, maskviečiai yra labai į vilniečius panašūs. Irgi visi „krūti", kieti, rafinuoti. Irgi paprastus žmones „chuilo" bei „vatnikais" vadina. Žodžiu - elitas! Dažnai iš kaimo suvažiavęs. Ir kuo mažesnis jo gimtasis kaimelis, tuo čia labiau pučiasi. Neduok Dieve, kad kuris nesprogtų arba nenusprogtų prieš kitus besipūsdamas. (Tektų atgal į bažnytkaimį gabenti.)