2 nuotr.Nebežinau, kas su žmonėmis darosi?! Toks įspūdis, kad grįžtame į žmogėdrų ir papuasų laikus... Jau net su savo redakcijos žmonėmis nebesusišneku: vakar bijojo, užuojautą žuvusiems skelbt - kad laikraščio neuždarytų. O kam man toks laikraštis, kuris skelbti tiesos bijo? Nereikalingas, manau, toks nei man, nei Lietuvai. Laimei dar turiu savo seną „respublikonų gvardiją“: Olava mane iš pusės žodžių suprato!
Nemoralizuosiu, kad pirmasis Rusijos kanalas Lietuvos užsienio reikalų ministro Landsbergio „sufokusuotą užuojautą“ iš visų kitų šalių išskyrė. Kaip nužmogėjimo pavyzdį! Nespėliosiu, ką rusų tauta dabar jaučia lietuvių tautai, savo kaimynei, kurios ainiai privalės per amžius kažkaip sugyventi ir išgyventi kaimynystėje. Jei, žinoma, pavyks žemėlapyje išlikti. Karo atveju, jaučiu, su mumis kaip su ukrainiečiais nesicackins. (Liksim ne tik be ausų - bet ir be galvų greičiausiai.)
O tiems mažvaikiams, kurie mėgsta žaisti karą svetimomis rankomis, pabandysiu paaiškinti situaciją vaikiškai: kada susipeša vaikėzai, kas elgiasi išmintingiau ir garbingiau: tas, kuris mėgina juos sutaikyti, paduodant viens kitam ranką, ar tas, kuris besimušantiems pagalius ir net ginklus į rankas bruka?
(Beje, paprašiau savo „Respublikos“ portalo komandos, kad šįkart skaitytojų nešvankių komentarų nebetrintų. Lai visi pasiunta!)
