2 nuotr.„Velnias" - Žemaitaitis. Pats sau advokatas. (Ko gero, mano paslaugų jam ir nereikia.) Todėl pabūsiu visuomeniniu gynėju. Atstovausiu visuomeninius interesus. Tuo pačiu ir šiokią tokią Tiesą, kaip aš ją įsivaizduoju. O mano tiesa yra tokia: Žemaitaitį apsėdo velniai dėl pranašystės... (Nes anksčiau už kitus susirūpino palestiniečių likimu ir išlikimu.)
Jis pirmas pasaulyje viešai pasipiktino dėl Izraelio antihumaniškumo: ES pastatė palestiniečių vaikams mokyklą, o Izraelis ją be jokių motyvų sugriovė. Žemaitaitis kaip tautos atstovas seime viešai išreiškė pasipiktinimą ir perspėjo, kad tokiais veiksmais Izraelis skatina antisemitizmą. Tik vaizdingumo dėlei pasirinko vaikišką skaičiuotę („Imkit vaikai pagaliuką ir užmuškit tą žyduką".) Užuot pasinaudojęs Kukliansky formuluote, kad žydai palestiniečių nekenčia labiau nei palestiniečiai žydų. Pastaruoju atveju valdžiai nebūtų galima prie jo prikibti. (Nes viską, ką daro ir sako žydai yra gerai arba labai gerai!)
Žinau tai iš savo asmeninės patirties. Kai dar prieš ketvirtį amžiaus įvardinau, kas taikosi valdyti pasaulį. Po to irgi buvau tampomas po prokuratūras bei teismus. Net pats „nacių medžiotojas" Zurofas į mano medžioklę buvo atvykęs. (Reikalavo „Respublikos" spaustuvę konfiskuoti kaip „nusikaltimo įrankį".) Net žydų valdoma televizija iš Vokietijos atidardėjo. Pasipiktinusi dėl karikatūros, kurioje žydas ir gėjus laiko Žemę ant savo pečių. Pasiūliau jiems man "atkeršyti" ir paskelbti Vokietijos spaudoje, kad aš laikau ant savo pečių Žemės rutulį. (Kaip koks Atlantas ar banginis.) Vokietukai sutriko, o pamatę, kad mano reporteriai juos fotografuoja, net supyko ir spruko kaip zuikiai.
Tad matydamas, kaip Žemaitaitis bando įrodyti savo tiesą paskirtiems teismo "ekspertams", nuoširdžiai gaila jo laiko, kurį galėtų skirti susitikimams su savo rinkėjais. Mano atveju Generalinio prokuroro pavaduotojas Jasaitis prispirtas prisipažino, kad man „ekspertus" iš telefono abonentų knygos atsitiktinai parinko. Ar dar galima įsivaizduoti kvailesnį atsakymą? Negi skambino abėcėlės tvarka visiems abonentams ir kamantinėjo: „Gal tamsta Adomaiti (Brazaiti, Caraiti, Damijonaiti...) esat ekspertas antisemitizmo klausimais?"
Pagal ekspertizės rezultatus linkęs tuo patikėti. Antraip vargiai protas suvoktų, kaip galima buvo pripažinti „antisemitiniu", pavyzdžiui, šitokį mano rašinėlį... (Skelbiu pakartotinai savo redakcinę skiltį, parašytą prieš dvidešimt metų.)
***
"KĄ PRISIMINTI LIETUVIAMS IR ŽYDAMS
Istorija yra tam, kad iš jos pasimokytume - tai aksioma. Tačiau nuolat kartojant nuoskaudas, neįmanoma sukurti šviesų rytojų.
Žmonių santykiuose yra ir gerų, ir blogų akimirkų. Galima prisiminti tik tai, kas buvo bloga. Ir tada net su geriausiu draugu ar kaimynu santykiai bus amžiams sugadinti. Tu jam priminsi tą, jis tau - aną. Taip žodis po žodžio išsiskirstysite į skirtingas puses, gniaužydami kumščius ar užantyje šildydami akmenis.
Istoriškai tai bus teisinga - juk kalbėjotės apie tikrus įvykius. Tačiau ateitis bus sugriauta dar net nepradėjus jos kurti.
Į istoriją galima ir nekreipti dėmesio: neprisiminti nieko, kas jau buvo ir nieko nebepakeisi. Patrauklu, tačiau neteisinga. Istorija - tai galimybė nebekartoti klaidų. O tam, kad taip įvyktų, ją būtina prisiminti ir įvertinti. Tik kiek kartų?
Kiek "santykių aiškinimųsi" reikia šeimoje arba su draugu, kad jie turėtų ateitį? Vieno. Tegul rimto, visas nuoskaudas išsakant, skausmą išrėkiant, bet vieno. Jei abi pusės įsiklauso, ką sako pašnekovas, to užtenka ir nebereikia badyti vienas kitam akių blogais darbais. Nes kitaip bendravimo nebus. Verčiau prisiminti, ką gero esate vienas kitam padarę. Tokie šilti prisiminimai padės pamiršti visas nuoskaudas.
Lietuvių ir žydų tautos kaimynės yra jau beveik 700 metų. Ar per tiek laiko abi tautos nesukūrė nieko, ką šiandien šiltai galėtume prisiminti ir tuo pagrindu kurti ateitį? Kuo pastaruosius 10 metų bandoma paremti dviejų daug kartų ir žiauriai nukentėjusių tautų santykius? Žydai skaičiuoja lietuvius, dalyvavusius holokauste, lietuviai - žydus, vežusius lietuvius į Sibirą.
Žydai sako: "Jūsų tūkstančiai buvo baltaraiščiai"; lietuviai atsako: "Jūsų tūkstančiai tarnavo NKVD". Žydai sako: "Jūs žydšaudžių tauta"; lietuviai atsako: "Nuo jūsų kentėjo mūsų tauta". Istoriškai tai visiška tiesa. Lietuvių, gėda ir skaudu, dalyvavo holokauste. Tarp tų, kurie trėmė lietuvius į Sibirą, nešė į Lietuvą Stalino saulę, buvo žydų.
Premjeras A.Brazauskas lietuvių tautos (!) vardu atsiprašė žydų vizito Izraelyje metu. Lietuvių niekas neatsiprašė... Bet tai jau irgi istorija.
"Respublika" paklausė, kodėl Lietuvos žydų bendruomenė neatsiriboja nuo nusikaltėlių, kurie savo tamsius darbus slepia po tautybės vėliava. Buvome apšaukti antisemitais... Ką gi, tačiau žydų bendruomenėje atsirado žmogus, kuris viešai ir griežtai atsiribojo nuo nusikaltėlių bandymų dengtis tautos tragedija. Vadinasi, mūsų straipsniai nebuvo veltui.
Tad gal po viso sudėtingos dviejų tautų istorijos įvertinimo jau užteks prisiminti tik bloga? Juk buvo lietuvių, kurie gelbėjo mirti pasmerktus žydus; buvo žydų, kurie gelbėjo tremtin siunčiamus lietuvius ar padėjo jiems grįžus gimtinėn.
Kalbėkime šiandien apie juos. Ir tolerancijos visuomenėje bus kur kas daugiau nei kaltinant vieniems kitus ar klijuojant etiketes."
***
...Tikiuosi bent dabar, praėjus 20-čiai metų ir visuotinei „antitomkiškai" psichozei, pagaliau ir „ekspertai" pripažins, kad straipsnis yra apie santarvę, o ne antisemitinis ir kurstantis tautinę nesantaiką? (Antraip dar galiu pamanyti, kad antisemitizmas naudingas tiems, kas smagiai iš jo pasipelno, kaip Fayna.)
P.S. Nors savo skaitytojams minėjau, kad niekaip neapsisprendžiu, kam atiduoti savo balsą per prezidento rinkimus, vis dažniau pagalvoju apie Žemaitaičio kandidatūrą. Motyvai du: labiausiai valdžia puola tuos, kurie trukdo vogti, o antra - Žemaitaitis vienintelis, būdamas valdžioje, nesimėgauja valdžia, bet aršiai kovojo su korupcija, gindamas Tautos interesus. (Ko, deja, negaliu pasakyti nei apie dabartinį prezidentą, nei apie premjerę, nei apie populiarųjį advokatą, kurie tik "žodžiais, o ne darbais Tėvynę myli".)
Autoriaus trigrašis: Prisiminiau dar vieną sutapimą su Žemaitaičiu: kai prieš kelis dešimtmečius mane irgi buvo užpuolusi vietinė ir pasaulinė žydauja, aš irgi balotiravausi į prezidentus. Ne dėl posto ar sosto, o dėl garantijų: kad gaučiau neliečiamybės statusą! Buvau priruošęs daugybę "siurprizų" valdantiesiems, bet man reikėjo žūtbūt gauti "baltą" bilietą, kad galėčiau saugiai jaustis. (Net pažadėjau Prezidentūrą uždaryti, jei būsiu išrinktas, kuri neveiksminga be Seimo.) Deja, buvo kaip buvo... Todėl, ko gero, tikrai balsuosiu už Žemaitaitį, bet prieš tai dar būtinai kandidatų debatus atidžiai išklausysiu. Maža kas - jau kartą Sąjūdžio vieną tokį pirmininką išrinkau! Tad jaunystėje daug pridarom klaidų. Ne išimtis ir Žemaitaitis, kuris dėl pandemijos buvo ne juokais sutrikęs... Pagyvensim - pamatysim! (Su sąlyga, kad išgyvensim, nes visi, išskyrus Vaitkų bei Žemaitaitį, pasisako už karą, nors patys jie ir jų vaikai kariauti nelabai nori.)
