Prisipažinkime bent sau, kad geriausiai Lietuvai sekasi kariauti su numirėliais: Cvirka, Nėrimi, Brazausku, Marcinkevičium... (Dar gerai, kad numirėliai negirdi, o tai vartytųsi dabar karstuose.) Kalam tokius iš peties, išsakydami viską - ką, jiems gyviems esant, savyje išnešiojom. Arba nedrįsome į akis pasakyti.
Kartais vos vos sulaukiam, kol numirs, kaip antai - Banionio ir Sondeckio atveju. Pasisekė artimiesiems, kad suspėjo laiku užkasti velionis, nes, ko gero, išklausę - kokie jie buvo baisūs „KGB agentai", dar būtų susigėdę ir apsigalvoję: sudeginę kaip Tuminą, kad kapuose nesivartaliotų iš gėdos - prieš visą Lietuvą! (Arba dėl pusės Lietuvos belikusios.)
Ką jau ten bekalbėti apie pokario „miško brolius", kurių atminimo lentų negali pakęsti to paties pokario NKVD-istų palikuonys, nes su pasididžiavimu ir pasitenkinimu ir su didžiausiu entuziazmu tęsia pradėtą savo tėvų ir senelių nebaigtą „žygdarbį", naikinant nacionalistus partizanus bei jų gerą vardą bei atminimą, o tuo pačiu ir perspėjami visi nūdienos patriotiškai nusiteikę lietuviai, kas jų lauktų ateityje, jei kuris vėl išdrįstų už laisvą ir nepriklausomą Lietuvą pakovoti.
Nenoriu spėlioti, kas laimės karą - Rusija ar NATO aljansas, bet užtat jau dabar puikiai žinau, kas pralaimės: bet kuriuo atveju - lietuviai, kuriuos nuolat valdo atėjūnai, tiek iš Rytų šalelės, tiek ir iš Vakarų... Priklausomai nuo to - iš kur vėjas pučia? O juk prieš vėją nepapūsi, ar ne? (Bent kol nebus nupūsta dabartinė Lietuvos valdžia, sudaryta iš mišrūnų ir okupantų palikuonių.)
P.S. Ar neatrodo, kad jau taip nusigyvenome, kad paprastam žmogui net baisu numirti, kad po to jo neapdergtų po mirties. (Gal, sakau, savo priešų siaubui man užsišaldyti kokiam 100-ui metų, kad, jiems išmirus, aš atsigavęs galėčiau irgi jų kapus apspjaudyti ir atkeršyti už lietuvius visus?)