Vitas TOMKUS: LIETUVIO IR JO LIETUVOS KELIAI BEI KLYSTKELIAI

Ir neabejingas. Ypač - panoms! Nors labai panelių bijojau, mat giminės bei artimieji nuolat kartojo, jog gimiau labai negražus, bet prie vyrų vis vien niekada manęs gamta netraukė ir, esu tikras, niekada netrauks ir niekas manęs „nebeužtrauks". (Nors matau, dar ne aklas, kad netradiciniai santykiai reklamuojami ir yra labai madingi!) Su vyrais mane siejo ir sieja tiktai vyriški reikalai, dažniausiai - kai reikėdavo kam nors duoti į galvą.

Kadangi nuo mažens buvau labai smalsus ir žingeidus, todėl visur - kur reikia, ir nereikia - kišdavau savo nosį, todėl neretai gaudavau pats. Ne tik į nosį, bet ir per galvą... Dabar suprantat, kodėl ant manęs niekas nepyksta? Ir nei milicija anksčiau, nei nūdienos policija manimi per daug nebesidomi, nes šventai tiki, kad tai ne jų reikalas, bet daktarų reikalas.

O ką daryt, jei žmogui su galva negerai: spardyta ne kartą, į asfaltą ir sieną daužyta, kiek kumščiais gavusi iš visų jėgų ir iš visų pusių net pats nebeprisimenu. (Nes kaip sakiau, su galva negerai!) Dar džiaugiuosi, kad ji kažkaip ant kaklo laikosi, o tai visai nebesižinočiau su kuo man galvoti ir kaip galvą dėl pasaulio sukti?

O kad su pasauliu negerai, tai irgi faktas: jau seniai išprotėjo, labai seniai, ko gero, apie tai pirmas pasaulyje parašiau. Net Europos Parlamentas drebėjo nuo pasipiktinimo, kai litvakai (ne iš Lietuvos) ten mano straipsniais piktai mosikavo visiems palei nosis, kad net kasytės vienam ES deputatui vos į burną nesulindo. Be to, aplink visi garsiai švilpė ir kojom po suolais trypė iš pykčio, kas tik dar kartą man įrodė, kad pasaulis jau beveik išprotėjo, nes visi žinom, kad žuvis pūva ir genda nuo galvos...

Nors mano atvejis išskirtinis ir netipinis! Pasaulis dėl manęs nekaltas. Esu kaltas pats, nes, kaip jau minėjau, visur ir visada kaišioju savo nosį: kur reikia ir nereikia! Be to, žūtbūt man reikėjo atstatyti savo gerą vardą, kurį „susitepiau" mokydamasis Klaipėdos Jūreivystės mokykloje. Patys suprantat, kai tave pašalina iš sukarintos mokyklos „už pravaikštas, muštynes ir asmeninio turto vagystes", tik tada žmogus pagaliau suvoki, ką reiškia gyvenimas su „vilko bilietu" Lietuvoje.

Po to Klaipėdoje manęs nepriėmė į jokią mokyklą, nors net keliolika jų vos ne keliais nusižeminęs apėjau. Išklausė, bet manęs irgi nesuprato net Nepilnamečių reikalų komisija, į kurią savanoriškai prisistačiau. Įsidarbinti buvo neįmanoma, nes nepilnamečiai tarybiniais laikais negalėdavo dirbti, kadangi turėjo mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis! (Taip mokė Didysis - nepainiokite su mažuoju, - V.L.) Nebent galėjai uždarbiauti vasarą, per moksleivių atostogas, bet jokiu būdu ne pilnas darbo valandas.

Mylima mamytė net buvo susirengusi mane į kariuomenę išsiųsti, bet - kur tau! Kas nepilnametį ir dar toookį nepilnaprotį priims į armiją, tad priėmė vėliau, kai šiek tiek proto įgijau ir jau studijavau Vilniaus universitete. (Beje, irgi unikalus atvejis, nes paprastai studentų į tarybinę kariuomenę neimdavo.) O kai mamytei „fokusas" su kariuomene nepavyko, išsiuntė mane dar toliau - į Rusijos šiaurę - Net už poliarinio rato! - kur uždarbiavo tėvukas, kad mūsų šeima galėtų galus sudurti: net tris vaikus reikėjo į aukštuosius mokslus išleisti. Pardon - tik du, sesę su broliu, nes manęs normaliu žmogumi nieks nelaikė. (Šeima ne išimtis.)

Na, ir pasakykite man dabar, brangieji skaitytojai, kaip aš po viso to, ką savo kailiu patyriau, dabar galėčiau su visais karo kurstytojais rusus „ruskiais" ir „kacapais" vadinti, kai mane Motulė Rusija pas save priglaudė, įdarbino ir net leido vidurinio mokslo atestatą įsigyti, kai tuo tarpu saviškiai tautiečiai Lietuvoje, šešiolikmetį visai „nurašė" kaip beviltišką žmogelytį ir išmetė į gatvę tiesiai pas banditus į glėbį?!

Beje, žino kas ar girdėjo, ką reiškia žodis: „Sibiriakas"?

Geologų ekspedicijoje plušo dieną naktį ne tik rusai, bet ir ukrainiečiai, petys į petį (Nepainiokite su kvailių akcija: "Petys už petį!") po 12 valandų be pamainos, spaudžiant šaltukui net iki minus 50-ies laipsnių! O jei dar vėjas pūstelėdavo, pagelbėdavo tiktai - „čefyras!" (Kas nežino reikšmės, lai paklausia Masiulio su Kurlianskiu, kai paleis iš kalėjimo.)

Užtat kokios Šiaurės pašvaistės ten būdavo! Visi Vilniaus merai, pradedant Pakso Imbrasu su Zuoku ir baigiant Šimašiumi su Benkunsku, iš pavydo nusprogtų, suvokę kokius fantastiškus pinigus už tai būtų galima nuo vilniečių nulupti už neįprastą Gamtos reiškinį.

Bet visa tai buvo seniai, dar „prie ruso", nors TSKP CK Generaliniai sekretoriai kažkodėl buvo dažniausiai ne rusai, o visai kitos, kartais labai įtartinos, tautybės piliečiai. (Kalbu, ne tik apie gruziną Staliną ar visą krūvą „gensekų" ukrainiečių.)

O lyginant ano meto gatvės banditus su dabartiniais valdžioje, net juokas ima: buvom paprasti gatvės chuliganėliai, kapeikas iš studentų autobusų stoty atiminėjantys, kai tuo tarpu šiandien valdžios plėšikai nesibodi atiminėti ne tik pensijas iš senų pensininkų, bet ir absoliučiai iš visų žmonių grynus pinigus, kad prieš pasinaudojant jais iš pradžių Lietuvos piliečiai neaiškios tautybės bankininkams iš Švedijos per bankomatus banditus susimokėtų...

O kažkada, kai dar buvau kvailas ir jaunas savo sukurtos „Respublikos" redaktorius, maniau, kad žmogui, kuris nieko blogo nepadarė, nėra ko bijoti išsilaisvinusioje Lietuvos visuomenėje. Nei teisėtvarkos pareigūnų, nei politikų, jeigu per rinkimus ne tuos kandidatus parėmei.

Galvojau: gyvename demokratinėje, laisvoje ir nepriklausomoje valstybėje. Juk visi ką tik buvome draugiškai Baltijos jūrą, o ne valdžios lovį, apglėbę, tvirtai už rankų susikabinę. O komunistams per mitingus šimtatūkstantinius tol plyšavome: "GĖ-DA!"; kol jie iš esmės nepakeitė savo pažiūrų ir nepatapo įžymiais nusipelniusiais veikėjais bei besočiais pasipelniusiais konservatoriais...

Bet pats gyvenimas labai greitai mane pastatė į vietą!

Paaiškėjo, kad jeigu pats nereketuoji kitų, už tave visada tai gali padaryti kitas, bet kas gali kyšį paimti tavo vardu (nebūtinai po to perduodamas adresatui). VSD gali vietoj tavo laikraščio spec. korespondento spec. tarnyboms „reikalingą" straipsnį sukurpti. Jau nekalbu apie buvusius žurnalistus, o šiuo metu - parsidavėlius Viešųjų ryšių specialistus, kurie už reklaminius savo klientų pinigus, mano laikraštyje šmeiždavo padorius visuomenininkus, kurie savo akcijomis turtingiems klientams nuolat kraują gadina.

Bet tai niekis, tik - „smulkmenos", palyginus su tuo, kas atsitinka, kai 100-u procentu sutampa korumpuotos tautinės valdžios bei tarptautinės mafijos interesai!

Iki šiol man dar daug kas neaišku, nes net labiausiai patyrę ypatingų bylų tardytojai iš Generalinės prokuratūros, pamenu, pastėrę klausėsi mano pasakojimų apie tai, kas vyko „Respublikos" redakcijoje po Vito Lingio nužudymo. (Kuomet finansiškai Mockus prisidėjo.)

Tarkim, valdžios vyrai iš Gynybos tarybos (Brazauskas, Bičkauskas, dar keli didžiavyriai) sau sustiprintą apsaugą pasiskyrė, o iš manęs kažkodėl oficialiai išduotą čekų gamybos pistoletą atėmė ir nuginklavo prieš siautėjusią tarptautinę, o ne tik Vilniaus, mafiją. (KAM ministro Audriaus Butkevičiaus dėka neoficialiai teko ginklą įsigyti.)

O prieš pat mirties bausmės Borisui Dekanidzei įvykdymą, Georgijus Dekanidzė su savo parankinio Mockaus gautais finansais iš Žemės ūkio banko už „Vilniaus" viešbutį ne tik bandė teisėtvarką papirkti, bet net grasino Ignalinos AE susprogdinti. Tuo pat metu mano namą naktį kažkas granatomis apmėtė, po to - įmetė sprogmenis į tuometinio partnerio Tarailos kiemą, dar po dienos mano buvusiam direktoriui prie automobilio prikabino galingą sprogmenį, kuriam sprogus direktorius būtų buvęs į smulkius gabaliukus ištaškytas, bet... Laimei automobilis susprogo jau kieme jam parvažiavus, todėl tik visi langų stiklai penkiaaukščio pastato išlakstė.

Sakysit, tokie laikai buvo: siautėjo mafija! Nieko panašaus. Viską organizavo veikėjai, esantys valdžios olimpe, kurie prieš tai mafijos egzistavimą Lietuvoje kategoriškai neigė, nors „Respublika" apie ją rašydavo kiekvieną dieną. Nes pagal planą dėl visų sprogdinimų turėjau būti apkaltintas asmeniškai aš ir net rytinė televizijos laida iš vakaro jau buvo suplanuota ir jai iš anksto pasiruošta. (Tema: bandito Tomkaus „razborkės" su partneriais dėl laikraščio akcijų.)

Net kai seimui išdalinome „Respublikos" laikraščius su straipsniu apie tai, kaip „Aro" rinktinės vado Petro Valiuko vadovaujami pareigūnai lydėdavo žydų kontrabandą per Lietuvos-Lenkijos sieną, deputatai vis tiek skubiai patvirtino Valiuką Vidaus reikalų ministru, pareiškę, jog neverta tikėti, ką rašo Tomkaus bulvarinis laikraštis. Ar ne dėl to jis taip staiga ir netikėtai iškart po Vito Lingio žūties ir pasimirė? (Klausimas ne retorinis.)

Beje, už viso to ne tik Lietuvos valdžios ausys kyšojo, bet ir vieno stambiausio Vokietijos spaudos koncerno WAZ bjaurūs tipai, kuriems už milijonus nesutikau net pusę „Respublikos" akcijų parduoti. Užtat milijardieriai fricai sugebėjo „nusipirkti" premjero Brazausko patarėją, kuriam kas mėnesį po 10 000 markių reguliariai mokėjo.

Mat toks buvo susitarimas su ekskomunistais: nupirkti „Respublikos" dienraštį arba sunaikinti, kad valdžiai su užsienio kapitalistais netrukdytų apvogti ir apiplėšinėti Lietuvą.

Paradoksalu, bet Brazausko ekskomunistų pradėtą Kryžiaus žygį prieš nepriklausomą „Respubliką" šlovingai užbaigė ir pribaigė finansiškai Burokevičiaus bendrapartietė, o šiuo metu - pakumpusio nuo šlovės naštos profesoriaus geriausia draugė - drg. Dalia Grybauskaitė. Finansinėmis baudomis pasmaugė „Respublikos" dienraštį jos sargiai etikos inspektoriai už tai, kad išdrįsome viešai paskelbti kiek milijonų iš „Snoro" pasigrobė ir su LT korumpuota valdžia išsidalino liūdnai pagarsėję ekspertai ir aferistai Fryklis su Kuperiu.

Bet tai buvo labai seniai ir šiandien skamba kaip „pasakos", ką nuolat tokiais atvejais kartodavo ekskomunistų vedlys Algirdas Brazauskas, kurį, beje, aš ir šiandien gerbiu, nes jis niekada nebuvo smulkus niekšelis ir darydavo ne tik tai, ką jo partijai, bet ir Lietuvai reikia. Ko, deja, negaliu pasakyti apie jo koalicijos partnerius, kurie siautėja iki šiandien. Arba, kaip rašė Juozas Erlickas: „Apie Senį, kuris prisisiuvo Lietuvą prie savo kišenės."

(Pirmos dalies pabaiga.)