Vitas TOMKUS: KAS BAISIAU – KAI ŽMOGŲ APSĖDA VELNIAS AR KARO PSICHOZĖ?

Daužant pagaliu ar kokiu kitu buku daiktu per pakaušį, ko gero, iš pirmo karto išmušti iš galvos psichozės nepavyks. Turbūt tektų ne vieną pagalį sulaužyti, daužant buką daiktą į buką galvą, kol savo tikslą pasieksi ir ramia sąžine galėsi konstatuoti, kad žmogus jau nusiramino ir kariaut su kaimynais nebegalės.

O neramioms dūšioms, kurios veržiasi į Ukrainos frontą pro atviras duris, manau, niekas nekliudo eiti kariauti nors ir šiandien: juk savanoriams visi keliai atviri! Tik nereikia prieš save į karą Tautą stumti. Nes daug kam patinka kariauti „svetimomis rankomis", o savas mieliau prie paaukotų pinigėlių pasišildyt...

Deja, kartais tie narsuoliai ne tokie narsūs kaip iš šalies atrodo. Gyvenimas įrodė. Nes gyvenu tarp karingų kaimynų, kurie pasiruošę viens kitą užmušti dėl ne vietoje pastatyto automobilio. Bet tik tarpusavy pjaunasi. O kai vieną naktį, jau gerokai po vidurnakčio, gatvėje kažkokie idiotai net valandą garsiai rusiškai keikėsi, stumdėsi tarpusavyje, neišėjo jų sudrausminti nė viena gyva dūšia! Net policijai niekas nepaskambino!

Aišku, baisu, kai patamsyje siautėja gauja. Betgi - be tankų ir girti vos ant kojų pastovintys. Nepaisant to, neatsirado nė vieno Lietuvos patrioto, kuris įvestų bent savo gatvėje tvarką, nors karingai Ukrainos vėliavos balkonuose maskatuojasi. Ir tokie „drąsuoliai" ruošiasi kariauti?! Aišku, paklausit: kodėl aš neišėjau su rusais pakariauti? Išsigandau: o kas jei jie ne rusai, o baltarusiai opozicionieriai arba, neduok tu Dieve, Ukrainos pabėgėliai, pasigėrę iš laimės už mūsų pinigus? Juk po to Tamstos mane patys pirštais užbadytumėte dėl tautinės nesantaikos kurstymo ir pakantumo stokos, jei bent kelis iš jų nušaučiau. (Dėl šventos ramybės.)

Ta proga - analogiškas atvejis iš „jūreivystės" laikų, kai šokdavom, nors dažniau mušdavomės, „Parko" šokiuose. Ypač išsišokdavo užsieniečiai jūreiviai negrai. (Afroamerikiečių tada dar nebuvo.) Matyt, keršydami Amerikai už rasizmą, jie atsigriebdavo ant baltaodžių Lietuvos uoste: spjaudėsi, vaipėsi, bet juos visi bijojo net paliesti. (Nes iškart ne tik milicija, bet ir KGB grėsė.) Todėl ir elgėsi tie gyvuliai kaip ne žmonės: kabinėjosi prie merginų, siuntinėdami jų vaikinus ant keturių raidžių, nes tiek turi keiksmažodis „fuck".

O vyresnieji kursantai mus guodė su legenda: kaip kartą priėjo prie pasiutusio ir besiskėryčiojančio girto negro toks pilietis civiliokas, tvojo gerai jam į plačią nosį, o nukritusį dar ir stipriai apspardė. O kai jį apsupo storapilviai milicininkai, išdidžiai išsitraukė amerikietišką pasą ir iškart nuo jo tie atšoko išsigandę... Ak, kad žinotumėt, kaip aš ilgėdavausi JAV piliečių, bejėgiškai stebėdamas negrų išsidirbinėjimus. (Gal net labiau, nei miško broliai pokaryje.)

Vis pamenu, kai pandemijos pradžioje Krašto savanoriai su skafandrais ir, svarbiausia, teleoperatoriais pulkais sugužėjo į ligonines, kuriose net artimiausiems žmonėms nebuvo leidžiama ligonių lankyti, ir smagiai pasireklamavo prieš TV kameras ir TV publiką: slaugė, vartė nuo šono ant šono sunkius ligonius, kurie stenėjo iš skausmo, bet nepasidavė ir toliau vaidino, kad patinka. O vėliau, kai realiai gydymo įstaigose pritrūko slaugių, savanorių iš TV nebesimatė. (Matyt, TV kameros buvo užimtos, o be jų - kaip be rankų!)

Jaučiu, tas pats ir karo lauke laukia. Kaip senas kareivis net du metus (be atostogų) atpylęs pavyzdiniame parodomajame pulke Čitoje, kur mane kaip geriausią iš pašauktinių vadai pasiliko kitus mokyti, negaliu ramia sąžine klausytis profanų patriotų, kurie net savo pilietinės pareigos neatliko ir visais būdais vengė tarnybos kariuomenėje. Kokią moralinę teisę jie turi postringauti apie karą Tautos vardu, jei dažnas net nuo savo pilietinės pareigos atlikti karinę tarnybą išsisuko?! Vieni tarybiniais laikais (dėka psichiatro pažymos ar pažinčių.), kiti jau po nepriklausomybės paskelbimo, deja...

Tokiems galiu į akis išrėžti kaip patyręs profesionalas: net ir pusės metų ne visada pakakdavo apmokyti jaunuolius karinių veiksmų! Pradžiai - fizinis pasirengimas, o tik vėliau, po metų tarnybos, kareivukai tapdavo tikrais kariais, pasiruošę realiems kariniams veiksmams tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Todėl stebėdamas, kaip smagiai liežuviais kariauja nusipenėję iš gero gyvenimo seimūnai ir įvairūs apsišaukėliai savanoriai, kurių pratybos man primena orientacijos sportą mokyklose, bijau, kad tikri kariškiai, juos išvydę karo lauke, prasikeiktų arba patys pribaigtų, kad netektų dėl tokių rubuilių tūkstančius km apkasų dvigubai platinti, kad peniukšliai ten įlįstų, o po to neįstrigtų.

O žiūrint į paliegusius bei neįgalius kompiuterinių kovų „veteranus", agituojančius visus už karą, knieti asmeniškai kiekvieną kareiviškai „pamuštruoti": pradedant nuo išviečių valymo dantų šepetukais ir baigiant blusomis apaugusiais čiūžiniais lauko stovyklavietėse. Kai tekdavo išsirengti 40-ies laipsnių šaltyje tik tam, kad galėtum ant laužo savo apatinius rūbus sudeginti, nes kitaip utėlės tave negyvai sugriaužtų...

Kodėl visa tai Tamstoms smulkiai pasakoju, tuojau paaiškinsiu: mano tarnybos laikais didžiausi rusų priešai buvo ne lenkai su „pribaltais", o kinai. O aš tarnavau netoli Kinijos sienos. Karininkai mus nuolat gąsdino, kad naktimis būtume budrūs, nes atsėlins kinai ir perpjaus mums miegantiems gerkles. Todėl naktimis dažniausiai prie taburetės snausdavo budintis su durklu-peiliu, o mes po antklodėmis išsprogusiom akim tirtėdavom iš baimės, laukdami, kol kinai mus išpjaus.

Karininkai net kinų techniką mums išaiškino, kaip tai daroma, kad kiti nepabustų: iš pradžių kinai pažadina, o tik tada perpjauna gerklę, nuo ausies iki ausies, nes tada atseit auka nerėkia per miegus... Galbūt, nežinau, nes dar nebandžiau. Jei kam iš Tamstų atrodo, kad aš per daug mėgaujuosi žiaurumais, vadinasi karui Tamsta dar nepasiruošęs. Todėl negalėsite ginti savo tėvynės Ukrainos, nes ten žiaurumų ženkliai daugiau: pamatysit ir nutrauktas galvas, ir nutrauktas rankas arba kojas... (Jeigu suspėsite, žinoma, ir jūsų sudarkyto kūno jau kiti neapžiūrinės.)

O pabaigai - apie esmę: kai įvyko karinis konfliktas tarp Kinijos bei Rusijos dėl Damansko salos, visi rusų karininkai mūšiuose žuvo ir kovoms ėmėsi vadovauti seržantas, kuriam vėliau net „TSRS Didvyrio vardas" buvo suteiktas. Tarp kitko... Dauguma karininkų buvo nušauti į nugarą! Ten tikrai „savi šaudė į savus", į savo vadus, kurie prieš tai pasižymėjo ypatingu žiaurumu ir sadizmu prieš savo pavaldinius. Panašiai kaip šiandien Lietuvoje negailestingai elgiasi su lietuviais valdantieji. Tikrai nieko negąsdinu. Tik perspėju vadukus, kurie skuba mano Tautą į karą įvelti. (Kad paskui nesistebėtų.)