Vitas TOMKUS: KAM REIKIA KARO?

Žinau, kad anksčiau menopauzės buvo būdingos tik moterims, bet šiais keistais laikais, kai nebeaišku, kas vyras, o kas moteris ir kieno ateis eilė gimdyti, jei dar bus nepagaminti mėgintuvėliai embrionams, tikrai daug kas yra ne juokais pasimetę, nes vyrai dar neišmoko, o moterys jau nebemoka gimdyti. Todėl ir mąžta gimstamumas. Greit nebebus net kam balsuoti... Niekis! Svarbu, kad visada bus - už ką?

Ir kaip dabar žmogui nesijaudinti, kai aplink visi tik apie karą kalba? Laimei, gimiau toks, kaip ne visi. Todėl ir dėl karo nė kiek nesijaudinu. Lai jaudinasi tie, kuriems jis labai reikalingas, nes dabar aš juos visus demaskuosiu. Pasistengsiu rašyti trumpai drūtai. Karas - dalykas rimtas! Todėl vengsiu bet kokių užuominų tarp eilučių ir nenaudosiu jokių „užpakalinių minčių".

Todėl Simonko su Raskevičiumi irgi gali nebesijaudinti, nes didesnių priešų LGBT nariams už juos niekam nepalinkėčiau. Būtent per tokius parsidavėlius ir veidmainius, kaip jie, paprasta liaudis iš naujo gali pradėti neapkęsti tokių žinomų ir gerbiamų gėjų, kaip - kriaučius Statkevičius, dizaineris Skerstonas, prodiuseris Giržadas, Latvijos prezidentas ir dar daug kitų, mums nežinomų gėjų. Nes mums ir nereikia žinoti, kas su kuo miega ar tiktai guli susirakinę. Tai yra kiekvieno asmeninis reikalas!

Apie šalies vidaus priešus užsiminiau neatsitiktinai. Ant tokių beveik visi pasaulio karai laikosi. Išorės priešai dažnai būna netikri arba specialiai sugalvoti tam, kad realūs vidaus priešai galėtų dar labiau užsimaskuoti ir dar smarkiau apiplėšinėti savo arba net ne savo šalies piliečius. Beje, juos labai lengva atpažinti, nes jie garsiausiai šaukia apie karą ir kai kada tikrai prisišaukia. Juk kaimyninėse valstybėse irgi yra vidaus priešų, kuriems naudingas karas, atsikratant kreditais, konkurentais, o tuo pačiu ir savo kišenes pasipildant, jei kaip kokie okmanai ims pelnytis iš karo.

Pateiksiu tik mažytį pavyzdį, galbūt nelabai vykusį, net smulkmenišką ir šiek tiek asmenišką, bet šiandien ypatingai aktualų! Juk netrukus vėl minėsime Sausio 13-ąją, o jaunimui priminsiu Kruvinąjį Sekmadienį! Man jau tada atrodė, kad prasidėjo tikras karas: desantininkų buožės, kalašnikovų serijos, BTR-ai ir tankai! Kai žmona mane išspyrė iš lovos, pamačiusi kad kaimynas Paksas jau lekia link Seimo rūmų, pasiruošęs nuskraidinti Lansbergį į emigraciją, apsimiegojęs ir nė kiek neišsimiegojęs per prievartą nuskubėjau prie TV bokšto...

Nes prieš kelias dienas (sausio 11-ą) buvau susikvietęs pas save išvarytus iš Spaudos rūmų redaktorius su kuriais išleidau pusės milijono tiražu „Laisvą Lietuvą", nors prieš tai žiauriai konkuravome ir nesutarėme tarpusavyje. Demonstruodami Tautos vienybę ir solidarumą karo akivaizdoje, istorinę „Laisvą Lietuvą" pasirašė visi redaktoriai - ir rusiškų, ir lietuviškų, ir lenkiškų leidinių, išskyrus... Konservatorių valdomą „Lietuvos aidą". Trumpam užsukęs „LA" redaktorius Stoma prisipažino, kad jį atsiuntė Landsbergis pasižiūrėti, ką mes čia veikiam? Kai pasiūlėme jam kartu su išvarytais iš redakcijų žurnalistais leisti „Laisvą Lietuvą", tik burbtelėjo, kad jam nelabai aiški mūsų kompanija, ir išskubėjo spausdinti konservatorių laikraštį.

O kol mes plušome išsijuosę, net nežinodami, ar pavyks rasti kokią nors spaustuvę, kuri išspausdins mūsų bendrą leidinį pusės milijono tiražu, apie pusę keturių ryto televizoriaus ekrane staiga pasirodė apsimiegojęs ir pasišiaušęs Landsbergis su konservatorių laikraščiu rankoje ir maždaug tokia „Lietuvos Aido" reklama: Mes dar gyvi, mūsų laikraštis irgi dar gyvas, todėl mes dar ilgai gyvuosime ir gyvuliuosime! (Maždaug toks tekstas.)

Šlykščiausia, kad nesitikėdami, jog mums pavyks išleisti savo bendrą leidinį, Seimo gynėjams bei susirinkusiems ginti Parlamentą žmonėms konservatoriai savo partinį organą ėmė... pardavinėti net po penkioliką kapeikų! (Gaila, kad ne dvigubai daugiau, nes būtų lygiai trisdešimt skatikų, kaip Judui.)

Trumpiau kalbant, tuo metu kuomet visi dori žmonės, kaip tikri Lietuvos žmonės dalinosi už dyką kas tik kuo išgalėjo (kava, karšta arbata, sumuštiniais ir net cepelinais), konservatoriai karo akivaizdoje ne tik bandė atsikratyti savo partinio organo, kuris jau beveik buvo užlinkęs, pavojingais konkurentais, bet ir sumanė prasisukti su bizniuku ir smagiai sau pasipinigiauti... Tik kai po geros valandos seimo aikštėje pasirodė nemokamas, pirmas ir, deja, paskutinis „Laisvos Lietuvos" numeris, konservatoriai irgi ėmė už dyką visiems savo organus siūlyti.

Ta proga - keli žodžiai žurnalisto Vito Lingio atminimui, kuris „Respublikoje" mano pavaduotoju dirbo ir nuo kurio žūties prieš kelis mėnesius sukako lygiai trisdešimt metų. (Mafijos nušautas už savo rašinius irgi buvo trisdešimt trejų metų amžiaus, it Jėzus Kristus.) Kai per kruvinus sausio įvykius, man befilmuojant prie TV bokšto virš galvos nugriaudėjo tanko šūvis, aš, žinoma, išsigandau ir nulėkiau į seimą, kur visiems papasakojau apie suguldytus šalia „Greitosios pagalbos" automobilių žuvusiųjų kūnus, o tada nuskubėjau į redakciją, kurioje jau išsijuosęs su visa „respublikonų" komanda darbavosi Vitas Lingys ir beveik pusę laikraščio buvo sumaketavęs be manęs.

Kadangi „benamiai" redaktoriai nebesusirinko, išskyrus „Literatūros ir meno" redaktorių Rubavičių bei „Mažosios Lietuvos" redaktorių Staselį, išleidome tik „Respubliką". Tuo metu vienintelį nacionalinį dienraštį, kurio labai reikėjo visai Lietuvai, nes buvo skleidžiama labai daug dezinformacijos. (LRT jau buvo okupuota vidaus priešų, panašiai - kaip ir šiuo metu.)

P.S. Jaučiuosi labai nepatogiai, kad vietoj žadėtosios karo ir vidaus priešų temos netyčia „užsikabinau" už Kruvinų Sausio įvykių, bet, manau, kad prie karo mes dar ne kartą sugrįšime. Vienintelė paguoda, kad Landsbergis už mane turėtų jaustis dar nepatogiau. (Žinoma, jeigu jam dar išliko bent kruopelytė sąžinės.)

***

"Respublikos" redaktoriaus Vito Tomkaus kreipimasis į amžininkus

"Brangūs Tėvynainiai! Artėja Kruvinojo Sekmadienio metinės. Dauguma buvome jauni, gražūs ir pasiutę, tik ne taip smarkiai kaip dabar. Su malonumu laukčiau tų dienų prisiminimų Tamstų komentaruose ir mielai perspausdinsiu įdomiausius popieriniame laikraščio variante, kad liktų prisiminimas apie bočių pasipriešinimo kovas mūsų ainiams. Nekreipkite per daug dėmesio į nepraustaburnius komentatorius, nes visokių yra ir visokių reikia, matyt, kažkam, o tiksliau - užsislėpusiems vidaus priešams, kurių, matyt, tada per neapsižiūrėjimą nepribaigėme. Nors iki rinkimų dar turime šiek tiek laiko. Tad gal dar suspėsim:) Pagarbiai - Taranas mohikanas".