7 nuotr.Tai nėra aliuzija į Avyžiaus romaną „Sodybų tuštėjimo metas". Tai nūdienos realijos. Beje, susišaukiančios su Avyžiaus romanu: juk Lietuvoje vis dažniau užkalami langai ne tiktai kaimų sodybose, bet jau ir miestai vienas po kito apmiršta, nes lietuviai vienas po kito Lietuvą palieka: kas Ispanijon, kas Italijon, kas dar toliau patraukia. Ne tiek geresnio gyvenimo, kiek ramybės ieškoti, nes čia jau pavargo su kvailiais valdžioje kovoti.
Į klausimą - Kas liks Lietuvoje? - nėra sunku atsakyti: visokio plauko bei dar įvairesnės spalvos imigrantai, įvairūs rusakalbiai atvykėliai, kuriuos mūsų sąskaita valdžia išlaiko ir kuriais labai didžiuojasi vietiniai mišrūnai, ypač - esantys valdžioje (Back to USSR?!) ir kaip visais laikais ir prie visų valdžių - mūsų šaunieji išverstaskūriai bei prisitaikėliai! Nes mums, „Respublikos" šunaujai, kurdupeliams ir runkeliams, tokiems kaip aš ir Tamstos, kurie visoms valdžioms neįtinkam, nes nesugebame būti avigalviais ir savo nuomonės bei principų atsisakyti, toli gražu iki elito. (Turbūt toliau nei iki mėnulio?) O jiems prie visų valdžių gerai. Juk jie prisitaikėliai!
Bet kuriai valdžiai tokius labai lengva valdyti. Nebrangu išlaikyti. Juk prisiplakėliai yra labai patogūs ir parankūs. (Pavyzdžiui: kai išsirikiavus prie Baltarusijos sienos, reikia palaikyti vienas kitą ne tik morališkai, bet ir susikibus už rankos.) Dar lengviau jų paslaugų atsisakyti, jei kuris „nuo pagrindinės partijos linijos nukrypo" - nesvarbu, konservatorių ar komunistų.
Kaip neseniai kad nutiko iškiliausiems iš iškiliausių Lietuvos Elito atstovams. Dirbtinai (dažniausiai su LRT bei kitų televizijų pagalba) iškeltų taip aukštai, kad ne tik jiems patiems ten - padangėse, bet ir mums čia, žemės kirmėlynui (pasak klasiko V.L.), žiūrint į juos galva svaigo ir sukosi - kam iš laimės, kam iš nelaimės. Nes jau visi buvome įtikėję, kad be šių Lietuvos garsenybių bei įžymiausių valdžios palaižūnų būtų tuščia ir nyku ne tik LRT laidose, bet ir likusiose televizijose. Patys suprantat, kad Lietuvoje nebėra ką rodyti ir demonstruoti be Sąjūdžio laikų disidentų ekskomunistų bumblauskų, barysų, valatkų, avulių, valiūnų...
Tyčia rašau jų pavardes iš mažosios raidės, nes ir jie yra labai dideli mėgėjai, žeminti, menkinti bei niekinti mažą žmogų. Nes pagal jų supratimą, jei tik kuris lietuvis nepataiko žengti su visais į koją link Šviesaus Rytojaus (Nesvarbu - kokios sąjungos sudėty, nes jie prie bet kurios sąjunginės valdžios greitai prisitaiko ir tai įrodė ne kartą!), tokius nestandartinius egzempliorius būtina nedelsiant viešai sumalti į miltus arba kruopas taip, kad niekas nebegalėtų vėl visų surinkti į krūvą. Ir, žinoma, tučtuojau nuo tokių griežtai atsiriboti!
Bet gyvenimas pats sustato visus į savo vietas. Natūralu, kad buvo pastatyti, o gal tiksliau - išstatyti viešai pajuokai ir mūsų garsiausieji (O gal ir ne mūsų, o rusų?) valdžios palaižūnai ir prisitaikėliai, kurie per lemiamas dienas Lietuvai mažumėle nepataikė ir ne prie Sąjūdžio nepriklausomybės judėjimo, o prie užkietėjusios komunistų partijos prisitaikė. Matyt, vis dar rusiško V.L. idealai labiau nei lietuviško V.L. murmėjimas pro nosį viliojo. (Inicialus, kas norės, pats išsiaiškins - tik nesusimaišykit, nes vienas jau yra gyvas amžinai, o kitas dar tik stengiasi tokiu būti ir, reikia pripažinti, jam neblogai sekasi tai daryti.)
Sėdžiu dabar pats vienas sau ir dūmoju: ką dabar su tais demaskuotais Lietuvos išverstaskūriais bei prisitaikėliais daryti? Atsiriboti nuo valdžios palaižūnų? Nustumti į užribį prisiplakėlius? O gal verčiau viešai sumalti į miltus, kad vėl krūvon kur nesusirinktų! Nežinau... Gal kas galėtų patarti?
