Vitas Tomkus: IDĖJA FIX arba PAMĄSTYMAI DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS LIKIMO

Tad belieka stebėti iš apačios, koks vyksta virš mūsų gyvenimas: ten aukštai - ant dugno? (Tiksliau - Europos dugne.) Antra vertus, neapsisprendžiu: kas yra padugnės? Ar tie, kurie pramušė dugną, ar tie, kurie dar kapstosi viršuje ant dugno? Save ir saviškius labiau priskirčiau prie pogrindininkų, jei jau esame po grindimis. O tie, kurie dar palei dugną šliaužėja, manau, neįsižeis, jei pavadinsiu juos tikromis padugnėmis, kurioms verkiant reikia tvirtos rankos.

Prisipažinsiu, kad ir aš vis dažniau pasiilgstu viršininkų. Kartais liūdna be jų gyventi. Nėra ką apgauti, sakant „sergu", kai eini į kiną, arba pasiųsti ant trijų raidžių, kai nėra premijos arba nuotaikos. Atsibodo būti pačiam sau viršininku, nes net nėra ant ko išsirėkti, kai nesiseka. Negi rėksi pats ant savęs? Pagalvos, kad visai išprotėjau. O kol kas daug kas galvoja, kad ne visai... Beje, tuoj pat ir pasitikrinsiu su Jumis - visai ar ne visai?

Pasiryžau labai rimtam žingsniui, bet iš pradžių noriu su Tamstomis pasitarti. Ir pasibarti, jei reikia. Tik be pompastikos ir be pigių „tomkiškų" juokelių. (Kas nežino, darbe gaunu tik minimalią algą, todėl ir juokeliai pigūs, patys suprantat: kaip moka - taip ir šoku!) Trumpiau kalbant, pagaliau nutariau grąžinti skolą Lietuvai, nes nemėgstu būti niekam skolingas. (Čia ne išdidumas, o veikiau atsargumas, nes nepasitikiu kreditus išduodančiais Rotšildų bankais.)

Nutiko taip, kad portalas „Respublika" bei nacionalinis dienraštis „Vakaro žinios" tapo paskutiniu lietuviškos žiniasklaidos flagmanu ir lietuvybės bastionu. Likusi „mass media" jau valdoma užsienio kapitalo, o konkrečiai - kumpanosių vikingų, kurių devizas: pelnas, pelnas ir dar kartą pelnas. Bet kokia kaina! (Kurią dosniai ne tik LT piliečiai, bet ir jų išlaikoma valdžia apmoka, kai kada iš LT biudžeto, o dar dažniau iš įvairių ES fondų.)

Tiesa, dar liko „Lietuvos ryto" savaitraštis, kurio didžiausią paketą, atimtą iš „Snoro" banko, pusdykiai įsigijo Kauno žydelis iš Amerikos Gudelis, o taip pat Mockaus LNK grupė, kuri VSD pažymoje įvardinta kaip nusikalstama grupuotė, tad bet kokioje civilizuotoje ir save gerbiančioje šalyje jau seniai būtų uždaryta. Nes pernelyg korumpuota ir suaugusi su valdžia. (Kaip ir LRT.)

O „Respublikos" leidinių grupė jau daugel metų niekam nėra skolinga, nes čia uždrausta ir reklama ir net pardavimas pašte bei didžiausiuose prekybos tinkluose. Jaučiuosi dėkingas (jei pageidaujat - skolingas) Tamstoms, mielas Skaitytojau, už pasitikėjimą bei prenumeratą ir, be abejo, savo saujelei darbuotojų, kurie kasdien atlieka titanišką darbą, bandydami nuo savo kolegų, užsienio samdinių, konkurencinėje kovoje neatsilikti, skelbiant operatyvią informaciją.

Ta proga noriu savo reporterius užtarti: nesibarkite dėl operatyvumo stokos per daug ant jų, brangūs skaitytojai, nes juos suskaičiuoti galima ant rankų pirštų. O kartais - ir vienos rankos užtenka, kai įsisiautėja ligos arba atostogų metas. Tuomet aš būnu dėkingas net „Respublikos" komentatoriams, savo neetatiniams korespondentams, kurie dažnai skelbia žinias, kurios mūsų konkurentams yra tabu, o mums ne visada pasiekiamos. Žinoma, prieš viešai paskelbiant tokią informaciją, reikia atidžiai patikrinti, nes melo ir apgaulės nūdienos interneto erdvėje netrūksta.

O žinote ką? Savotiškai esu dėkingas Partijai ir Vyriausybei už tai, kad išsilaisvinau nuo bet kokių kontraktų ir įsipareigojimų reklamos davėjams. (Lai „melagienų" melagiai nemeluoja, kad tai nedaro poveikio turiniui!) Ir dar asmeniškai noriu padėkoti: Juknevičienei, Kubiliui ir visai Landsbergių šeimynai už jų „minkštąsias technologijas", siekiant pažaboti „Respubliką"; ir dar prezidentei Grybauskaitei - už baudas dėl „Snoro" aferistų algų išviešinimą, dėl ko dienraštis „Respublika" tapo savaitraščiu, o po to ir visai išnyko; ir Žurnalistų sąjungai su kumpanosiu Radzevičiumi priešaky, kuris, užuot gynęs spaudos laisvę, skaito paskaitas teisėjams kaip išsisukti nuo spaudos kritikos...

Tamstos neįsivaizduojate koks malonumas būti laisvam ir nepriklausomam piliečiui! Jautiesi laisvas kaip paukštis, tik be sparnų ir skraidyti nemoki. (Nors kai kas jau išmoko net sklypelius ir tvartelius iš provincijos arčiau miesto atsiskraidinti.) Tad skubu pasidalinti savo idėja...

Per sunkmetį Tamstos raginote mane atidaryti sąskaitą, kad būtų galima laisvą žodį paremti. Negaliu prisiversti. Aš esu lietuvis Tomkus, o ne perėjūnas švedų Ohmanas, kuriam nei lietuvių, nei ukrainiečių, nei rusų negaila, nes, kylant kainoms ir didėjant skurdui, jis remia tuos, kurie dar labiau naikina Europos ekonomiką, o tuo pačiu ir savo kišenes lengvatikių pinigais pasipildo.

Bet, ko gero, Dievas yra. Nesvarbu koks - Perkūnas danguje ar tas, kuris bažnyčiose prikaltas prie kryžiaus. Įvyko stebuklas: „Respublika", kuri dar pernai nebuvo tikra - ar pavyks išvengti bankroto, sugebėjo ne tik išvengti skolų, bet ir daugiau nei ketvirtį milijono pelno uždirbti!

Net nežinau, kam už tai padėkoti? (Tikrai ne Partijai ir Vyriausybei!) Be abejo, savo komandai, kuriai jau nuo Naujų Metų pradėjau kelti atlyginimus, su nepamainoma vadove Diana priešaky. Žinoma, savo ištikimiems skaitytojams ir, ko gero, pačiam sau, kad nepasidaviau: ne tik panikai (dėl pandemijos, dėl karo ir t.t.), bet ir mišrūnų valdžiai, naikinančiai Lietuvą ir lietuvius.

Deja, vienas žmogus, net ir su labai nuostabia komanda, negali būti nei demokratijos, nei laisvės, nei nepriklausomybės garantas. Ar maža kas žmogui gali nutikti: nebūtinai koks žydas Dekanidzė nušaus - laisvai gali ir negras su troleibusu pervažiuoti, kuriam bet kuris baltaodis primena rasizmą! Todėl ir sugalvojau savo pagimdytą ir išnešiotą kūdikį „Respubliką", kaip nepriklausomą Sąjūdžio laikraštį, grąžinti lietuviams.

Manau būtų teisinga, dalį akcijų padovanoti savo ištikimai saujelei bendražygių, įskaitant ir nuolatinius bendradarbius, o pelningą Tomkų šeimos UAB-ą paversti atvira Akcine bendrove ir paleisti į biržą, kurioje bet kas galės įsigyti lietuviško leidinio akcijų sau, savo vaikams ir anūkams, jei dar tiki Lietuvos ateitimi ir tuo, kad lietuvišką žodį dar galima ištraukti iš pogrindžio, o, pasikeitus mišrūnų valdžiai, kuri nekenčia lietuvių labiau už žydelka Fayna, pagaliau vėl legalizuoti.

Ir net Lietuvos verslininkai galės įsigyti sau leidinį, kuriame patys pas save savo paslaugas bei prekes reklamuos. Tuo pačiu, jei nuprotėsiu visai, galės ir sau naują redaktorių išsirinkti, nes pamainą jau ne vieną Lietuvai užauginau. Pusė redaktorių Lietuvos ir net ne vienas prezidento patarėjas yra buvęs mano „respublikonas". Dėl manęs nesijaudinkite: savo žurnalistinę karjerą pradėjau nuo „Šluotos", tad galiu ją ir užbaigti su šluota, jei reikės... (Gyvenime visokių darbų esu dirbęs.)

Tad ar pritarsite mano nuomonei? Ne dėl manęs (aš jau viskuo apsirūpinęs), o dėl savęs ir dėl savo vaikų ateities, kad nepatektume į absoliutų svetimšalių jungą. Lauksiu Tamstų komentarų ir kritikos bet kokios.

P.S. Trumpai apie „Respubliką": daug dirbom, daug praradom, dar daugiau laimėjom, nors nemažai ir klydom, bet nei Lietuvos, nei „Respublikos" nė karto nepardavėme! (Nors siūlė šimtus milijonų!) Istoriniais Lietuvai momentais visada išlikome ištikimi lietuviams: kovojome su banditais, kai valdžia ir teisėsauga teigė, kad pas mus mafijos nėra; demaskavome naujus Sąjūdžio ponius, kuriems visi patriotai meldėsi kaip „šventai karvei" ar „ožiui"; nuožmiai gynėme SAPARDO milijonus ekių, grobstomus per „Tauro" banką, kuriame ganėsi socdemų ir konservatorių partinukai, o tuo metu visa žiniasklaida juos gynė už reklaminius pinigus ir liejo purvo vonias ant savo kolegų iš „Respublikos". Tas pats nutiko, kai gynėme Paksą nuo jankių, ir Lietuvą nuo Sorošo išperų, ir net prieš įstojant į naują Sąjungą, nepasidavėme euforijai, o visą mėnesį kasdien skelbėme: kiek dienų dar liko iki Nepriklausomybės praradimo... Gal jau metas pradėti skaičiuoti dienas, kiek dar liko iki Lietuvos išlaisvinimo nuo mišrūnų? (Juk rinkimai jau ant nosies!)