5 nuotr.Kartais, kai nėra įkvėpimo, nusileidžiu nuo kalnų prie jūros. Dažniausiai 2 k. per savaitę. Blogiausia, kai vienu metu ir mūza, ir jūra mane šaukia. Tada klausau žmonos, nes jei dar ji pradės ant manęs šaukti, visos mūzos išsilakstys: o su kuo aš tada bendraučiau Monako kavinėje, kol mano Linutė prekes šluoja. (Nepavydėkit - maisto, ne pramonės.)
Beje, vietinės „mūzos" čia labai brangios. Ne tokios brangios kaip mūsų Svieta, bet... Net 1000 eurų už valandą! O kadangi laimingi valandų neskaičiuoja, būna, kad po „laimingos pabaigos" ir už pusvalandžio lauk išspiria. (Be grąžos.) Kažkodėl nemažai „darbininkių" iš Krymo. Todėl sunku imti iš jų interviu. Pradedi kalbinti rusiškai, sako, aš ukrainietė; pradedi kalbėti angliškai, sako, davai, geriau jau rusiškai, nes nesupranta. O kaip man suprasti po to - kieno Krymas?!
Į kazino jau beveik penkis metus nevaikštau. Vis laukiau, kol „BaltCap" man priedus prie pensijos išloš. Deja, pirmą kartą gyvenime nelošdamas prasilošiau. Dar taip idiotiškai niekada nesijaučiau. Jei jie dar už mane prasigers arba prasipis su prostitutėmis, kaip kokie burmgarneriai iš „Mažeikių naftos" už mūsų pinigus, ir, neduok tu Dieve, kokį AIDS pasigaus, tikrai nesigydysiu. Eina jie visi paskui rusų jachtą, nes karinių rusų laivų Monake dar nėra. Tik jachtos! Trijų aukštų, penkių!
Prakeikti vatnykai. Matyt, gerai pardavė ukrainietiškus unitazus su „skalbiankėm", kad toookį turtą įsigijo. Niekis! Viską iškęsim. Manau greit baigsis jų laikai. Tuoj, jaučiu, atvažiuos mūsų okhmanai ir toooookią jachtą nusipirks, kad vatnykų laiveliai šalia atrodys kaip paprastos gelbėjimo valtys. (Be irklų.) Dabar viskas tik nuo mūsų priklauso, mieli Tautiečiai: arba rimtai darom radarom, kaip liepia okhmanai, arba ir toliau rakomdarom viens kitą, lietuvaičiai, emigrantų bei mišrūnų džiaugsmui. (Man abu variantai tinka.)
O dabar apie - apie Minską. Vakar skambino iš Baltarusijos Užsienio reikalų ministerijos. Prisistatė „Aleksandra". (Iš pradžių net krūptelėjau iš baimės, pagalvojęs, kad Aleksandras jau lytį pasikeitė.) Bet greit nusiraminau ir pradėjau karščiuotis. Sako, bus mūsų operatoriai, atsakiau, kad ne - mano. Pagaliau sutarėm, kad bus abiejų. Tada pasakė, kad jie nori transliuoti tiesiogiai. O man sloga - kaip atrodysiu su bėgančia nosim? (Nenoriu būti panašus į Žalimą.) Sutarėm, kad dar pagalvosiu. Tada įspėjo, kad galvočiau neilgai, nes pas kandidatą į prezidentus Lukašenką yra net trisdešimt paraiškų dėl interviu paduota. Atsikirtau, kad manęs Lietuvoje laukia dar daugiau kandidatų dėl interviu, todėl nėra ko jiems per daug girtis.
Manau, pirmas raundas baigėsi daugmaž lygiosiomis. Dabar atidžiai stebiu, kaip baigsis teismas Švenčionienei su Juraičiu. Kad žinočiau, kiek man tas interviu kainuos? (Ne pinigų, o metų.)
P.S. O kol su Baltarusijos klerkais aš tebederinu interviu detales, prašau savo skaitytojų man padėti: kadangi pokalbis su Svietos antrininku gali trukti valandą ar net dvi, prašau, man daugiau klausimų pasufleruoti savo komentaruose. Kad nereikėtų išsižiojus pusvalandžio klausytis istorijų kaip kokiam Karlsonui, kaip iš Mėnulio nukritusiam. (Pardon, iš Monako.)
Vito Tomkaus trigrašis: Mano interviu su Lukašeka pakibo ant Marytės plauko... Ką tik kalbėjausi telefonu su "Aleksandra" iš Baltarusijos URM ir jai pasakiau, kad viską, ką darau ir kalbu, aš publikuoju "Respublikos" portale. (Ne viską, žinoma, bet esmę.) Oho, kokį skandalą man iškėlė: kaip išdrįsau, kas leido skelbti mūsų pokalbius? Mandagiai atsakiau, kad gyvenime iš nieko jokio leidimo savo žurnalistinei veiklai neprašiau - nei Lietuvoj, nei Rusijoje, TSRS deputatu būdamas, juo labiau nesiruošiu prieš savo buvusius jotvingius keliais šliaužioti. (Beje, viena aiškiaregė man sakė, kad pats esu jotvingių kilmės.) Kitas reikalas, jei neatsiklausęs būčiau ją įrašinėjęs, o aprašinėjant kasdien savo nuotykius pavargčiau, jei kiekvieno tektų atsiklausti, ar galima? Aleksandra vis tiek užsispyrė, kad tai - konfidencialu! Aš jai atrėžiau, kad važiuojant "konfidencialiai" mane iškart "supakuotų" kaip šnipą. Mano ginklas - viešumas! P.S. Dabar jų URM-as studijuoja mano straipsnius. O aš varau į Monako banką kortelės.
