VITAS TOMKUS: APGAILĖTINOS KAROMANIJOS AUKOS

O vakar, vakare pavargęs, pats sau daviau žodį, kad daugiau nei apie karą, nei apie rusus nė žodžio neberašysiu! Kokia prasmė savo skaitytojus tarpusavyje kiršinti, jeigu nebeįmanoma apeliuoti nei į faktus, nei į sveiko proto likučius, kurie vis dar pasitaiko, nes absoliučią daugumą yra tikra karomanija ir visuotinė psichozė apsėdusi. Tokiomis sąlygomis ieškoti tiesos žodžio - tolygu savižudybei.

Bet šįryt vėl persigalvojau: jei nieko apie karą ir rusus net aš neberašysiu, karomanijos apsėsti maniakai galutinai išprotės. Kaip man paskui vienam tarp bepročių reikės gyventi ir išgyventi? O kokią Lietuvą paliksiu savo vaikams bei anūkams: Mankurtų? Vasalų? Išverstaskūrių komunistų?.. Nejaugi vėl - pirmyn į praeitį?!

Žinoma, dabar daug kas man paprieštaraus, jog be reikalo jaudinuosi ir keliu paniką, nes greitai iš Lietuvos čia nieko nebeliks, nes viską sunaikins karas, o jei ir užsiliks koks gyventojas, tai tik koks juodaodis afrikietis, kurio rusai per naktinius išpuolius neįstengs nušauti, nes blogai matosi. O lietuviai, kaip visada, kaip nors išsisuks. Kaip nuo kariuomenės, taip ir nuo armijos. Visai nesvarbu - kokios: lietuvių, rusų ar vokiečių. Galbūt. Pagyvensim - pamatysim! (Jei išgyvensim.)

O kol kas labai noriu su visais pasidžiaugti, kad Lietuva pagaliau pasiekė Amerikos lygį ir mūsų ministeriai tapo panašūs į JAV senatorius! Ne tik dabartinius, bet ir senosios kartos, kai jie su šūkiais: „Rusų tankai puola!", iššokdavo pro Niujorko dangoraižių langus...

Kadangi anapus Neries daugiausia stikliniuose dangoraižiuose yra įsikūrę Vilniaus savivaldybės biurokratai bei Laisvės partijos nariai, gal, sakau, gerai, kad juos irgi apsėdusi karomanija. Maža kas gali nutikti, ištikus psichozės priepuoliui. Mums gi patinka sekti Amerikos pavyzdžiu.

Vėl prisiminiau vakar duotą žodį jautriomis temomis neberašyti ir žmonių nebekiršinti. (Juolab, kad po Landsbergio labiau sukiršinti nebeįmanoma.) Antra vertus, mano žodis: noriu duodu - noriu atsiimu! Koks kieno reikalas? Todėl norom nenorom pabūsiu „velnio advokatu"...

Prisipažinsiu iškart, kad tokios nuožmios komentatorių reakcijos iš savo skaitytojų aš tikrai nesitikėjau. Užsipuolė vieni kitus be jokių argumentų: Vieni - už rusus, kiti - už vokiečius... Pardon! Susipainiojau. Tai anksčiau, mano vaikystės laikais, vaikai kieme kariaudavo kaip rusai su vokiečiais. Tik tuomet visi „rusais" būti norėjom, nes vokiečiai buvo negeri - fašistai, kaip filmai rodė.

Šiandien vokiečiai jau nebe tie: verkia sustoję iš nevilties nabagėliai, kai emigrantai jų žmonas ir dukras dulkina ir terorizuoja, o policija stovi nuošaly išsigandusi ir neveikli, savo bejėgystę prieš emigrantus demonstruodama. Graudus vaizdelis! Tad jei kils karas tarp rusų ir vokiečių, aš būsiu už vokiečius, nes man silpnesnių visada būna gaila.

Todėl prisiminęs vaikystėje žaistą karą, nuoširdžiai prašau, mieli jaunuoliai šaunuoliai, nei vargo, nei kariuomenės nematę, ir net lovų nemokantys pasikloti, per daug nepykti ant mano kartos. Mus nuo mažens prie ruso traukė: kaip stipresnio, didesnio, galingesnio, ir kaip įrodė pats gyvenimas, dar išlaikiusio moralines vertybes su senolių tradicijomis, kurias mes, mažiukai ir apgailėtini, jau seniai išmainėme į išsigimėlių paradus bei parsidavėme už reguliarias ES išmokas, turbūt mainais į sugriautą pramonę, laivyną, aviaciją...

Tačiau Lietuva nuo Vakarų valstybių kai kuriais klausimais dar stipriai atsilieka. Pavyzdžiui: kadrų klausimais. Yra kur mums pasitempti, savus arčiau valdžios lovio atsitempiant. Taip, būna, kad koks kreivas ministras savo žmoną į diplomatinę tarnybą prakiša ar koks kitas pasipelnęs veikėjas mažiau pasipelniusiam savo artimui „šiltą vietelę" parūpina. Normalu! Bet lyginant su naujai paskirtu Prancūzijos premjeru (beje, irgi Gabrieliu), kuris besididžiuojantis netradicine orientacija savo meilužiui ir lovos partneriui užsienio ministro portfelį padovanojo... Toli mums dar iki Vakarų ir jų vertybių. (Tiek moralinių, tiek materialinių, manau.)

Nežinau, blogai tai ar nelabai, bet aš ir rusus, ir ukrainiečius užjaučiu. Suprantu rusus, kurie nebeišgalėjo ilgiau pakęsti, matydami kaip rusakalbius lėktuvais bombarduoja ir tankais traiško. (Ypač mane sukrėtė kraupūs vaizdai iš Odesos: kai įsisiautėję Ukrainos patriotai beveik 50-imt žmonių gyvus sudegino, o tuos „gyvuosius ugnies fakelus", kurie dar bandė gelbėtis, bėgdami iš profsąjungos rūmų, kaip gyvulius negyvai pagaliais užvanojo.)

Bet labiausiai mane šokiravo Vakarų pasaulio reakcija: NEBUVO JOKIOS! Kur garantijos, kad ir mums taip nenutiks, jei kada nors vėl užsimanysime savarankiško gyvenimo? JOKIOS...

Antra vertus, kaip ne visai paskutinis sąjūdžio veikėjas, puikiai prisimenu, kaip aš siutau, kai rusakalbiai iš Ignalinos (į kurią tarybiniais laikais net 50-imt tūkstančių „naujakurių" dėl darbo atominėje elektrinėje iš įvairių Rusijos pakampių atsikėlė) su Šalčininkų bei Švenčionių rajonų senbuviais susibūrė į „Jedinstvos" bandą ir grasinosi apsiskelbti „autonominėmis respublikomis", net neaišku - LTSR ar TSRS sudėtyje.

Tuomet irgi buvau pasiryžęs kartu su bendražygiais jiems kaulus aplamdyti. (Ko Maskva tik ir laukė.) Bet kažkaip, šiaip ne taip, sugebėjome išlaviruoti link nepriklausomybės paskelbimo, kartais tą „Jedinstva" nušvilpdami, kartais šaltu vandeniu perliedami... Bet kad juos gyvus deginti ir pagaliais mirtinai uždaužyti, o po to tankais traiškyti ir bombarduoti, manau, nė vienam sveiko proto žmogui tokių minčių galvoje nekildavo.

Kodėl taip nutiko Ukrainoje, turbūt vienas Dievas težino. (Žinoma, jei neskaičiuosime JAV ambasados Kijeve, net 5-is milijardus oranžinėms revoliucijoms skyrusios, taipogi - ciocios su pyragėliais Maidane ir snaiperių iš Gruzijos ar kur kitur atsiradusius.)

Kada mes, lietuviai, sukilome prieš pūvančią ir korumpuotą komunistinę imperiją, žinojome, kad mūsų tik maža saujelė: vos 3 su viršum milijonų prieš 300 milijonų TSRS gyventojų. Todėl ir elgėmės labai atsargiai. Tiek su sistema. Tiek ir su vietiniais sistemos kolaborantais. Kaip sakė išmintingasis Brazauskas: step by step! Ir tai aukų nepavyko išvengti...

O Ukrainos situacija buvo jau visai kitokia: Rusijoje tebuvo likę 150 milijonų žmonių, o Ukrainoje tik dviem trečdaliais mažiau. Todėl ji ir elgėsi daug drąsiau ir drastiškiau. Patys šaukė ugnį į save: drausdami rusų kalbą, mitinguose skanduodami šokinėti ne „maskoliams", (Mūsų analogas: „Kas nešokinės - tas pyderas!"), vaikai nuo mažens buvo mokomi šaudyti rusus ir jų neapkęsti.

Trumpiau kalbant, ukrainiečiai elgėsi su savo kaimynais panašiai, kaip šiandien elgiamės mes, lietuviai europiečiai, vadindami savo kaimynus „kacapais", „bulbasais", „vatnikais"; vydami juos lauk iš uostų su kroviniais bei lėktuvus iš padangės; organizuodami seminarus vargšams („Jukos" milijardieriams); steigdami jų panosėje karines bazes su svetimšalių batalionais ir net „rinkdami" virėjas į Baltarusijos prezidentes.

Tokių „ukrapatriotų" aš sočiai prisižiūrėjau tarybiniais laikais. Jie tada irgi visa gerkle plyšavo už Tėvynę. Tik ne vakarietišką, o tarybinę. Ir ne demokratinę, o komunistinę diktatūrą. O šiandien beveik tie patys veikėjai jau klykia atvirkščiai: valatkos, barysai, vainauskai, kumžos, macaičiai, grybauskaitės... Čia tiktai savo kartos išverstaskūrius paminėjau. O kiek iš vyresnių „patikimų" komunistinių kadrų po Sąjūdžio pergalės rinkimuose prie valdžios lovio sugužėjo!

Todėl dėjau aš ant visų tų rėksnių skersą: nebuvau su jais kai jie komunistines idėjas skandavo, nebuvo ir jų su manimi, kai išsivadavimo sąjūdžiui prasidėjus dori lietuviai savo kailiu rizikavo. Nes prisitaikėliai gudrūs ir atsargūs! Jie prisitaiko prie valdžios lovio tik tada, kai dėl savo sveiko kailio būna 100 procentų garantuoti: belieka tik jį laiku išversti ir vėl, kaip senais laikais, ant savo tautiečių toliau loti ir visiems moralizuoti. Apie karą ir taiką bei pinigines rinkliavas. Deja.

P.S. O visų likusių veidmainių, kurie skelbiasi, kad jiems labai gaila žūstančių Ukrainos karių, noriu tiesiai šviesiai paklausti: „O Ukrainos karo belaisvių, kuriuos net 65-is numušė JAV „Patriot", tamstoms nė kiek negaila, kad dėl jų žūties nieko neapkaltinote ir aukų neapraudojote? O ką darysite su Lenkijos vadovu, kuris tiesiai šviesiai pareiškė, kad Krymas priklauso Rusijai, nes per amžius jai priklausė? Ar į Lietuvą jį įsileisite? Nes kiek prisimenu, tie, kurie „teisingai" neatsako (Kieno Krymas?) į Lietuvos teritoriją pro valstybinę sieną kategoriškai neįleidžiami."