Visos mamos vaikams nori tik gero

Mano mamai, Ramutei Vėlyvienei, dabar būtų 75-eri. Jau beveik penkeri metai, kaip jos nebėra. Savo mamą kažkodėl visada prisimenu jauną ir trykštančią energija. Ji buvo visuomenininkė, aktyvistė, renginių organizatorė ir įvairių labdaros akcijų iniciatorė, dalyvavo moterų organizacijų veikloje.

Kiek prisimenu, mama visada kažkuo rūpinosi - vaikų, augančių vaikų namuose, globa, skurdžiai gyvenančiomis šeimomis, vienišais seneliais, alkoholikų vyrų skriaudžiamomis moterimis, grįžusių iš įkalinimo įstaigų jaunuolių integracija į visuomenę ir t.t. Organizuodavo įvairias paramos akcijas, įtraukdavo į jas savo kolegas. Kai aš jau buvau sukūrusi savo šeimą, mama pati ėmėsi globoti alkoholikų tėvų paliktą berniuką iš vaikų namų, apgaubtas meile ir rūpesčiu jis užaugo mano tėvų namuose. Mama dažnai sakydavo: „Jei gali padaryti kitam žmogui ką nors gero - būtinai padaryk. Jei gali pasakyti gerą žodį - pasakyk“. Šiuo principu ji gyvenime vadovavosi ir būdavo tikrai laiminga, kai pavykdavo žmogui padėti.

Mama labai mėgo bendrauti, turėjo daug draugių. Netgi išėjusi į pensiją neužsidarė namuose. Dalyvavo Vilkaviškio rajono pagyvenusių žmonių klubo „Rudenėlis“ veikloje, šoko lietuvių liaudies šokius, dainavo liaudies dainas, vaidino saviveikliniuose spektakliuose pagrindinius vaidmenis, važinėjo su savo kolektyvo parengtomis programomis po Lietuvos miestelius. Iki pat lemtingos ligos, kuria susirgo būdama 69-erių. Ir netgi sunkiai sirgdama, kai mes jau visi žinojome, kad laimingos ateities nebus, mama dar vis kūrė planus, kokius vaidmenis savo klubo kuriamuose spektakliuose norėtų suvaidinti, kokiuose renginiuose norėtų sudalyvauti.

Viename savo eilėraštyje mama rašė: „Kad galėtumei gyventi, reikia degti, ne rusenti...“ Man rodos, taip ji ir gyveno.

Vertinant dabartiniais kriterijais, pasakyčiau, kad mano mama neabejotinai turėjo stiprios lyderės savybių. Ir šeimoje ji buvo idėjų generatorė, veiklos organizatorė ir visa ko variklis. Tėtis buvo ramus ir santūrus žmogus.

Be to, mano mama buvo labai kūrybinga, rašė gražius eilėraščius. Jai buvo vieni niekai per kelias minutes parašyti eiliuotą sveikinimą ar sueiliuoti kokį šmaikštų posmą. Prisimenu, mama pasakojo, kad jaunystėje keletas jos sukurtų apsakymų buvo išspausdinta „Literatūroje ir mene“, dar kažkuriame žurnale. Ji turėjo tų leidinių iškarpas su savo kūriniais, gaila, kad neišsaugojo, o jos eilėraščius ir dabar retkarčiais paskaitau. Kartais spėlioju, ką norėjo eilėmis pasakyti, kartais atpažįstu gyvenimo etapą, kuriame jos buvo sukurtos. Jausmų padiktuotas eilėraštis apnuogina sielą ir kalba į širdį. Skaitydama mamos eilėraščius, jaučiu ją šalia. Manau, kad kažkiek kūrybiškumo paveldėjau iš mamos. Mokykloje man puikiai sekėsi lietuvių kalba ir literatūra, rašiau gražius rašinius, juos labai gerai įvertindavo mokytojai, dalyvaudavau rašinių konkursuose, o lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, kuri buvo ir mano klasės auklėtoja, ragino mane studijuoti lietuvių literatūrą. Galėjau lengvai ir eilėraštį sueiliuoti - taisyklingai, gražiai ir greitai, bet tik mechaniškai, be to ypatingo jausmo, kuriuo persunkti mano mamos eilėraščiai. Man niekada nebuvo poreikio jausmus ar išgyvenimus išlieti eilėmis, šito, deja, nepaveldėjau iš mamos.

Kokia buvo mama? Mama buvo labai meniškos sielos, grožį galėjo įžvelgti net pačiuose paprasčiausiuose dalykuose. Buvo jautri, labai emocinga, bet mus su seserimi auklėjo griežtai. Buvo nustatytos taisyklės, kurių reikėjo laikytis - grįžti namo iki tam tikros valandos, gerai mokytis. Mama norėjo žinoti, su kuo mes draugaujame, kur leidžiame laiką. Prisimenu, kad, besimokant aukštesnėse vidurinės mokyklos klasėse, kai kurios mano draugės turėjo kur kas daugiau laisvės, savaitgaliais jos jau lankydavosi ir suaugusiųjų šokiuose, o man buvo galima tik į mokykloje organizuojamus šokių vakarus. Tuomet jaučiausi pernelyg spaudžiama. Bet garsiai nemaištavau. Buvau ramus, paklusnus, pareigingas ir nekeliantis problemų vaikas, visada gerai mokiausi. Stengiausi ne tik dėl savęs, bet ir dėl mamos - labai nenorėjau jos nuvilti.

Mama labai daug skaitė. Mėgo ir poeziją, ir rimtą grožinę literatūrą. Lietuvių, rusų klasikų kūrinius buvo perskaičiusi po keletą kartų. Į mano klausimą, kodėl vėl skaito jau skaitytą knygą, kai yra tiek daug dar neperskaitytų, atsakydavo, kad kiekvieną kartą skaitant tą pačią knygą galima vis atrasti kažką nauja. Kiek prisimenu, prie lovos ant spintelės mama visada būdavo pasidėjusi kelias knygas. Vaikystėje man dažnai pasakodavo, ką perskaičiusi. Dar ir dabar prisimenu - buvau dar vaikas, ravime abi su mama lysvę darže, o ji man pasakoja kokios nors knygos turinį. Mama turbūt pasakodavo, kad man, vaikui, neprailgtų toks monotoniškas darbas, o man būdavo taip įdomu klausytis, kad net nejausdavau, kaip tas laikas prabėgdavo. Mama mokėjo labai įdomiai, vaizdingai ir jausmingai pasakoti, o aš, klausydama kokios jaudinančios istorijos, net apsiverkdavau.

Turiu ir ankstyvos vaikystės prisiminimų. Prisimenu, kaip mama man sekdavo lietuvių liaudies pasaką apie Sigutę. Ten yra epizodas, kaip piktoji pamotė nuskriaudžia Sigutės mylimą kalytę. Kaip ir visi vaikai, labai mylėjau gyvulėlius ir man tai buvo pati baisiausia pasakos vieta. Man būdavo labai gaila to šuniuko, prašydavau mamos, kad pasektų tą pasaką taip, kad kalytė nebūtų nuskriausta. Tad mama pasekdavo pagražintą pasakos variantą. Turbūt iš mamos perėmiau pomėgį skaityti knygas. Prisimenu, kaip, būdama gal dešimties, perskaičiau savo pirmąjį romaną. Tai buvo E.Voinič „Gylys“. Niekada neužmiršiu, kaip raudojau perskaičiusi šią knygą, ir puikiai pamenu, kaip vaikiškai nuoširdžiai ir šventai tikėjau, kad, prisiminusi liūdną herojaus likimą, taip verksiu visą likusį gyvenimą. Na, kokią savaitę tai praraudojau tikrai.

Kai nebelieka žmogaus, kai jis išeina, turbūt visi jaučiame kažkokią kaltę - gal greičiau ne dėl to, kad kažką padarėme ar pasakėme ne taip, o dėl to, kad kažko nepadarėme, kad nepasakėme kažkokių žodžių, kuriuos kažkada galėjome pasakyti.

Kokia mama esu aš? Nežinau, to reikėtų turbūt mano dukros paklausti. O aš pati esu labai savikritiška visose situacijose, mėgstu save pagraužti dėl visko, man vis atrodo, kad kažką galėjau padaryti geriau. Auklėdama vaikus specialiai nesivadovavau mamos pavyzdžiu, bet turbūt mes visi pasąmoningai pritaikome savo gyvenime kažką, atsineštą iš vaikystės. O prisimindama, kaip vaikystėje man buvo gaila tos nuskriaustos kalytės iš pasakos apie Sigutę, aš savo vaikams visada sekdavau pasakas be tokių liūdnų epizodų.

Nebuvau labai griežta mama, bet to visai ir nereikėjo. Nebuvo problemų dėl vaikų mokymosi ar elgesio, suteiktu pasitikėjimu jie nepiktnaudžiavo. Dabar jau mano dukra Indrė pati yra jauna mama. Jos dukrytė Kamilė praėjusį mėnesį šventė pirmąjį gimtadienį. Su džiaugsmu stebiu, kokia rūpestinga ir atsakinga mama yra Indrė. Kamilė auga be galo visų mylima - ir tėvų, ir senelių. Sakoma, kad seneliai jau yra subrendę būti gerais tėvais. Dabar, kai turiu mažutę anūkėlę, manau, kad čia yra tiesos. Tiesiog supranti, koks stebuklas ir Dievo dovana yra tas mažas kūdikėlis.

Manau, kad visos mamos savo vaikams nori tik gero, ir kiekviena siekia to taip, kaip jai atrodo geriausia.

Žmogui reikia žmogaus

Prisiglausk prie žmogaus - ne prie medžio žievės,

Kada skausmo per daug susitelkia.

Gal prigludus prie medžio truputį atlėgs,

Tačiau žmogui žmogaus labiau reikia.

Padalinki save ir širdim, ir delnais,

Jeigu laimė krūtinę užtvindo.

Nors saule nebūsi - savais spinduliais

Nuramink, kai gyvenimas sielą pravirkdo.

Prisiglausk kai kada ir prie medžio šakos -

Medis ir žmogus viens kitam reikalingi.

Medis šakų vainiku kaitrią saulę užstos,

Žmogus medį savo rūpesčiu šildys.

Ramutė Vėlyvienė