Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Seimo narys Artūras SKARDŽIUS, istorikas profesorius Valdas RAKUTIS, ekonomistas profesorius Povilas GYLYS, socialinių mokslų daktarė Jolantas SOLNYŠKIENĖ. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Tramdydami koronavirusą, neatrodome blogiausiai, lyginant su kitais kraštais. Tačiau ar turime kuo pasigirti, gelbėdami ekonomiką? Ar pasiskolinti milijardai eurų atiteks didžiajam verslui, o smulkusis ir vidutinis verslas (SVV) bus palikti likimo valiai, ypač provincijoje?

A.SKARDŽIUS: Koronaviruso, pandemijos grėsmė yra didžiausia, nustelbianti visas kitas grėsmes. Šiaip ekonomikos sektorius, be abejo, reaguoja į tas grėsmes. Lietuvos ekonomika yra priklausoma nuo kaimyninių valstybių ir kai tik pradeda ten stoti ekonomika - tiek Rytuose, tiek Vakaruose, be abejo, Lietuvos ekonomika taip pat stoja. Tai yra natūralus procesas. Ši pandemija yra šimtmečio pandemija ir galbūt nelabai teisinga ją būtų lyginti su buvusiomis, pavyzdžiui, SARS, EBOLA ir t.t. Jos realiai baigėsi per tris mėnesius ar per pusmetį. Žinoma, jei ir šį kartą tiek laiko truktų, tai Lietuvos ekonomika, Europos Sąjungos ir pasaulio ekonomika galėtų greitai susitvarkyti per ateinančius metus ir grįžti į tą patį lygį. Tačiau tai priklausys nuo mūsų visų, nuo Vyriausybės veiksmų, nuo Europos Sąjungos koordinuotų veiksmų, galų gale, ir nuo Jungtinių Amerikos Valstijų. Visos ekonomikos skatinimo varomoji jėga yra vartojimas. JAV sudaro 1/3 viso pasaulio vartojimo, todėl labai svarbu, kaip pandemija palies JAV bei kitas europines rinkas, Rytų rinkas, su kuriomis betarpiškai yra susieta Lietuvos ekonomika.

V.RAKUTIS: Kas šiuo metu vyksta? Vyksta pandemija, nematytas, neregėtas daiktas Europoje, pasaulyje. Paskutinis toks didelis įvykis buvo 1918-1919 m. ispaniškasis gripas, pagal savo pasekmes, lygintinas su tuo, kas dabar darosi. Žinoma, žmonės ištikti didelio šoko ir nežino, kaip reikia elgtis, nes turi pakeisti savo gyvenimo būdą, iškyla pavojus jų planams, jų artimiesiems. Kitaip tariant, vyksta ir visų idėjų pervertinimas.

P.GYLYS: Krizė - tai gaisras. O gaisrus reikia gesinti. Priešingu atveju, tas gaisras plečiasi ir padaro vis daugiau žalos. Namas gali apdegti, bet gali ir visai sudegti. Čia akcentuoju ekonomikos krizės dalį. Apie virusus, epidemijas išmanau mažiau.

Krizės liepsnose jau dega asmeninė, šeimų, bendruomenių (pavyzdžiui, religinių), šalių ir, galų gale, pasaulio ekonomika. Viskas prasidėjo nuo viruso, nuo pandemijos. Dabar tai virto dviguba - sveikatos ir ekonomikos - krize. Bet jei griaunantys procesai užsitęs ir gilės, tai gali virsti ir socialine, ir politine krize. Šios, grasinančios tapti sistemine, krizės akivaizdoje valstybė, jos institucijos tampa svarbesnės nei normaliais laikais. Tas pat pasakytina ir apie viršvalstybines, tarkim, globalines, institucijas - Jungtinių Tautų Organizaciją. Iš jų tikimasi daugiau.

Lietuva yra tarp vidutiniokų, vertinant jos reakciją į epidemiją. Kas kita, valdžios reakcija į ekonominę krizės dalį. Nors pirminė reakcija buvo adekvati - valdžia pasiuntė signalą, kad nepaisys neoliberalios ekonominės politikos kanonų ir vykdys aktyvią bei diskretišką ekonominę politiką, vėliau buvo sustota. Nėra net eskizinio plano, iš kurio būtų matyti, kam kokia parama bus skirta.

J.SOLNYŠKINIENĖ: Pirma mintis, perskaičius Lietuvos ekonomikos finansinio gelbėjimo planą, buvo jį vadinti „Lietuvos titanikas 2020“. Vyriausybė yra pasirengusi skolintis 5 mlrd. Eur ir išdalinti juos įtakingiausioms ir aktyviausiai veikiančioms lobistų grupėms - stambiesiems verslininkams, finansų institucijoms (pirmiausia bankams!), gydytojų profsąjungai, švietimo profsąjungai ir kt. Šios grupės pasidalins didžiausią dalį planuojamos paskirstyti finansinės paramos. Priimtas ekonomikos gelbėjimo paketas nei pagrįstas ilgalaikiu ekonomikos tvarumo siekiu, nei remiasi ekonomikos transformavimo vizija, leidžiančia užvesti aukštesnio našumo varikliuką.

Tvariausia parama yra skiriama finansų sektoriaus subjektams (pirmiausia bankams), nes tik jiems yra garantuojama paklausa. Numatyta skirti 500 mln. Eur paskoloms ir garantijoms „verslui“ išties nusės bankuose, kurie jie ir vėl bus gelbėjami mūsų visų pinigais. „Gyventojų pajamų ir darbo vietų išsaugojimo priemonė“ iš tikrųjų turėtų vadintis „valstybės išlaidų nedarbo kaštams padengti mažinimo ir nedarbo suvaldymui iki rinkimų“. Tam skiriama 500 mln. Eur.

Vyriausybė sukūrė sudėtingą, iš pirmo žvilgsnio, socialiai orientuotą sistemą, tačiau taip nėra. Įpareigodama verslą neatleisti darbuotojų tam tikrą laiką, Vyriausybė neišsprendžia pagrindinės problemos - paklausos problemos. Jeigu nėra pirkėjų - netikslinga gaminti prekes jų sandėliavimui. Tokia priemonė ne tik negerina įmonių finansinės būklės, nedidina jų likvidumo, bet net ją blogina: gaminant rinkai nereikalingas prekes ir jas kaupiant sandėliuose, įšaldomos apyvartinės lėšos medžiagoms, žaliavoms, energijai, darbo užmokesčiui, nuomai ir kt., atsiranda papildomos išlaidos jų saugojimui. Tokiu būdu yra pailginamas dalies įmonių vegetavimas, užuot sukūrus finansines paskatas ir instrumentus joms restruktūrizuotis, o daliai jų likviduotis ir pradėti naują veiklą.

Vyriausybė sukūrė specialų įmonių, labiausiai nukentėjusių nuo COVID-19, sąrašą ir numatė priemones jų gelbėjimui. Tame sąraše didžioji dalis įmonių šiuo metu neturi ir greitu metu neturės vartotojų nei Lietuvoje, nei už Lietuvos ribų. Tik nedidelė dalis eksportuojančių verslo įmonių gali vystyti veiklą be sutrikimų. Remti įmones, vadovaujantis šiuo principu - neracionalu.

Nors verslo likvidumo išsaugojimui skirta 500 mln. Eur, panašu, didžioji lėšų dalis teks stambiajam verslui, kuris pajėgus imti paskolas su Žemės ūkio paskolų garantijų fondo ir INVEGA garantijomis; SVV, ypač regionuose, galimybės yra apribotos, nors SVV yra svarbiausias darbo vietų kūrimo ir jų išlaikymo prasme.

Tokie sprendimai rodo, kad yra nesuvokiama šios krizės prigimtis - tai pasaulinė krizė, susijusi su paklausos apribojimais ar jos netekimu pasauliniu mastu.

Krizės suvaldymui neužtenka nacionalinės valstybės vyriausybės sprendimų. Net jeigu karantinas bus visiškai atšauktas po mėnesio ar dviejų savaičių - tiek Lietuvos, tiek viso pasaulio ekonomika patirs žymias transformacijas. Lietuvos verslas yra pasaulio vertės kūrimo grandinės dalis. Nemaža dalis verslo įmonių bankrutuos, nes sutrūkinėjo pasaulinės tiekimo grandinės (sutriko įmonių tarpusavio atsiskaitymai, žaliavų, medžiagų, komplektuojančių dalių tiekimas, prekių ir paslaugų realizavimas); dalis restruktūrizuosis, atsiras naujos verslo rūšys.

Šiandien reikia laužyti stereotipus ir suvokti, kad ekonomika atsigaus tik tuomet, jeigu 2/3 paramos priemonių, TARP JŲ IR FINANSINIŲ, bus skiriama PAKLAUSOS STIMULIAVIMUI! Kitaip tariant, norint, kad ekonomika neuždustų, pirmiausia reikia remti VARTOJIMĄ. Tai - esminis ekonomikos stimuliavimo vektorius. Visos priemonės, kurios turėtų būti taikomos, siekiant atstatyti paklausą, turėtų skirtis, priklausomai nuo to, kada jos taikomos: 1) karantino laikotarpiu; ar 2) laikotarpiu po karantino.

A.SKARDŽIUS: Užliūliuoti ekonomikos pakilimo po paskutinės finansinės krizės, praradome budrumą, buvo užsižaista strateginiuose sektoriuose. Imkime bankų sektorių, kuris krauna didelius turtus užsienio bankams. Realios konkurencijos nėra, o pelnai yra didžiausi visoje Europoje, siekiantys 300 mln. ir daugiau eurų per metus, kurie iškeliauja į svetimas kišenes. Mūsų Lietuvos komercinio banko poreikis kiekvienoje Vyriausybėje būdavo nuslopinamas, tiek iš prezidentūros, kuriai vadovavo Dalia Grybauskaitė, tiek iš Lietuvos banko, kuriam vadovauja jos statytinis Vitas Vasiliauskas. Bankai yra ta žąsis, kuri deda auksinius kiaušinius, tačiau auksiniai kiaušiniai iškeliauja ir stimuliuoja mūsų Šiaurės kaimynių biudžetus - tiek valstybinius, tiek privačius.

P.GYLYS: Taip, tai yra išbandymas nacionalinėms valstybėms. Lietuvai taip pat. Šio testo, išbandymo, metu paaiškės, kurios valstybės ir kokiu mastu sugeba spręsti tokius netradicinius nacionalinio saugumo klausimus. Pasirodo, virusas parodė, kad grėsmės valstybės saugumui, jos išlikimui ir gyvybiškumui gali būti ne tik karinės, bet ir epideminės ar ekonominės. Kartu paaiškėja, kad ir sveikatos apsauga yra nacionalinį saugumą užtikrinančios sistemos dalis. Netikėtai daugumai žmonių tampa aišku, kad ne tik karys ir haubica, bet ir medikas su plaučių ventiliatoriumi gali būti vertinami nacionalinio saugumo požiūriu.

Pastaroji krizė sukėlė grėsmes ne tik atskiroms Europos Sąjungos šalims - Italijai, Ispanijai, - bet ir pačiai Sąjungai, kaip šalių bendruomenei. Pasirodo, prieš keletą dešimtmečių neoliberalų perimtas Europos integracijos projektas yra gerokai deformuotas ir netekęs nemažos dalies savo gyvybingumo. Neoliberalizmo filosofijoje į pirmą vietą iškeliami konkurencijos režimai, o į antrą planą, į paraštes nustumiamas solidarumas. Taip pat ir solidarumas tarp šalių. Pasekmė - kilus krizei, paaiškėjo, kad ES nėra ta solidari Europos šalių šeima, kokia ji pateikiama europinės propagandos.

Antra, kalbant apie permainų perspektyvas, manau, tos permainos valstybiniu bei tarptautiniu mastu bus. Tik neaišku kada. Jos gali ir nusikelti. Pirmiausia tos permainos turi įvykti politiniame ir ekonominiame mąstyme. Šiuo metu globalinėje viešojoje erdvėje pasirodo vis daugiau pasisakymų apie būtinumą atsisakyti rinkos evangelizmo ir pradėti galvoti artimesnėmis gyvenimui sąvokomis. Krizės metu tie dalykai aiškiau matomi.

J.SOLNYŠKINIENĖ: Pasaulio ekonomika įžengė į recesiją. Nors solidūs ekonomikos ekspertai pateikia labai skirtingas ekonomikos smukimo prognozes, akivaizdu, jis bus žymus.

2020 balandžio pradžioje saviizoliacijoje nuo viruso užsidarė 4 milijardai žmonių, gyvenančių apie 90 valstybių; užsidarė ne tik žmonės, įmonės, bet ir valstybės sustiprino ar atkūrė savo išorinių sienų apsaugą. Nors Pasaulio sveikatos organizacija ir Pasaulio prekybos organizacija ragina šalis imtis konsoliduotų sprendimų krizei įveikti - jų vis dar nėra.

Europos Komisija iki šiol vis dar bando įtikinti visų ES šalių narių vadovus priimti vieningą euro zonos gelbėjimo strategiją, tam skiriant reikalingus finansinius išteklius, tačiau VIENINGŲ SPRENDIMŲ VIS DAR NĖRA. Kalbama, kad euro zonai gelbėti bus skirta 1,3 trilijono Eur. ES viršūnės susitarė skirti 200 mlrd. eurų paskolų garantijoms iš Europos investicijų banko ir 240 mlrd. Eur pagalbos paketui iš Europos finansinio stabilizavimo mechanizmo, tačiau galutinio sutarimo dėl mechanizmo, kaip bus skirstomos lėšos, vis dar nėra. Vokietija blokavo sprendimus kolektyviai gelbėti Italiją ir Ispaniją ir ėmėsi sprendimų gelbėti savo ekonomiką, tam skirdama net 1,1 trilijono eurų. Vengrijos lyderis Orbanas neribotam laikui išplėtė savo galias ir nepaiso ES viršūnių raginimo laikytis drausmės.

Panašu, kad braška ES pamatai. Ko gero, po krizės vėl atsinaujins diskusija: ES konfederacija ar ES federacija, o gal būt kažkas iš šalių narių pasirinks trečiąjį kelią…

G.JAKAVONIS: Kokia turėtų būti ruošimosi toliau mums gyventi savo žemėje strategija?

A.SKARDŽIUS: Be abejo, viską lems tai, kaip Lietuva sugebės pritraukti investicijas. Tačiau reikalingas ir tų suvaržymų, tų europinių pančių nusimetimas. Kylant ekonomikai, atrodo, viskas gerai, tie suvaržymai reikalingi ekologiškesnei aplinkai, draugiškesnei darbo aplinkai ir t.t. Tačiau įveikiant ekonominės krizės padarinius tokius ribojimus reikėtų kuriam laikui pamiršti, jeigu norime sėkmingai išbristi iš krizės.

Mes negalime dirbti kitų valstybių verslui, kitų valstybių bankams, kitų valstybių nacionaliniam biudžetui, atiduoti savo lėšas, skirtas mokslui, kad paremtas žmogus važiuotų kurti pridėtinės vertės kitoje valstybėje. Mes neturime koordinuotos politikos nei mokslo srityje, nei prioritetų energetikos, ekonomikos, nacionalinio saugumo srityje, todėl kaip valstybė mes darome labai daug klaidų, švaistydami potencialias pajamas. Kalbu apie energetiką, bankų sektorių, transporto sektorių, kurie dirba kitų valstybių naudai. Be abejo, už šių sprendimų stovi dideli interesai ir per pastaruosius D.Grybauskaitės 10 valdymo metų nepataisoma žala buvo padaryta būtent šiems sektoriams.

V.RAKUTIS: Ką reikėtų daryti? Visų pirma, reikia stengtis išlikti. Tai yra pagrindinis mūsų uždavinys. Išsisaugoti, kad kuo mažiau nukentėtumėm. Vis tiek ateis galas tiems baisiems laikams ir gyvenimą reikės kurti nuo tos vietos, kurioje būsime atsidūrę. Žmonėms svarbiausia išsaugoti vieniems kitus, kiek tai yra įmanoma. Išsaugoti savo kultūrą, išsaugoti savo tradicijas, išsaugoti savo turtą. Kitaip sakant, žmonės turi užsiimti gynyba ir vienas kitam pagelbėti. Tačiau ši liga yra tokia, kad pagalbos suteikimas gali sustiprinti tos ligos plitimą. Kai žmonės išmoks susidoroti su šia liga, sustiprės imunitetas, rasis vaistai, mes tapsime stipresni. Galiu pasakyti, kad visos ligos mus sustiprina. Tie, kurie išlieka, tampa stipresni. Tokia yra logika. Kai buvo atrasta Amerika, kodėl išmirė tiek daug Centrinės Amerikos indėnų? Nes jie buvo neatsparūs toms ligoms, kuriomis europiečiai buvo persirgę, o jie nebuvo. Mes turime suprasti, kad čia yra gamtiniai procesai. Taip pat turime suprasti, kad istorija niekada nepasikartos, ji yra unikali. Negalima sakyti, kad tai, kas dabar vyksta, buvo prieš daug metų. Tai yra kraštutinumas, nes istorija niekuomet nesikartoja, tačiau ji moko tam tikrų dėsnių, kad gali tiesiog taip atsitikti. Vis dėlto žmonėms yra svarbiau ne jų materialiniai dalykai, ne jų ekonomikos, dėl ko čia visi taip pergyvena, bet kaip išlikti kaip individams, pratęsti giminę, išlaikyti savo kultūrą, ją įtvirtinti, apginti nuo visų priešų ir konkurentų. Čia yra pamatiniai dalykai, o materialiniai dalykai yra šio proceso sudėtinė dalis, kaip priemonė. Todėl reikia vertinti ne tik materialius dalykus, bet ir dvasinius dalykus: žmonių pasiaukojimą, gebėjimą spręsti problemas, gebėjimą mobilizuoti, gebėjimą padėti vienas kitam, gebėjimą aukoti. Visos tos senosios vertybės niekuomet neprarado savo aktualumo ir tokių krizių akivaizdoje vėl matome, kaip atrodo tie žmonės, kurie buvo išrinkti, ir rodo savo lyderystę, turi priimti sunkius sprendimus. Juos reikia ir įvertinti, ir palaikyti. Pas mus labai pasipylė kritika, kad tą ne taip padarė, aną ne taip padarė. Bet jie juk padarė, jie ėmėsi. Kai kuriais atvejais mes žymiai geriau tvarkomės, nei šalia esančios valstybės. Mums dabar reikia susitelkti aplink tuos lyderius, kurie yra, juos palaikyti. Jeigu mes pradėsime pjautis, nuversti nuo valdžių ir t.t., tai sukelsime tokią destrukciją, kad taps dar sunkiau.

Žvelgiant į Lietuvos istoriją, galiu pasakyti, kad kai mes buvome vieningi, tai epidemijos praeidavo lengvai. XVI-XVII a. pirmoje pusėje tokių epidemijų Lietuvoje buvo ne viena, bet su jomis susitvarkydavome. Žinoma, žūdavo žmonių, bet kraštas atsigaudavo. Kai kraštas būdavo susiskaldęs ar politinė jėga būdavo neaiški, kai prasidėdavo chaoso laikai, tuomet tikrai ištikdavo bėda.

Mums atrodo, kad tos demokratiškos šalys tarsi sunkiau tvarkosi nei despotiškosios. Tačiau demokratinei valstybei tenka didesnė atsakomybė, čia reikia daugiau piliečių prisidėjimo, sąmoningumo. Mes pasirinkome laisvą kelią, tai dabar turime iš jo išspausti, kas yra įmanoma geriausio. Tokiu sunkiu laikmečiu palinkėčiau žmonėms daugiau optimizmo - išgyvensime ir atsinaujinę vėl galėsime kurti savo pasaulį.

P.GYLYS: Permainas Lietuvoje dideliu mastu lems pasikeitimai tarptautiniame, ypač europiniame, gyvenime. Šias laikais, kaip niekad anksčiau, tarptautinio lygio veiksniai labai smarkiai veikia nacionalinių valstybių gyvenimą. Taigi, mes čia Lietuvoje lauksime, kaip seksis kovoti su krize Briuseliui, Frankfurtui prie Maino su jo Europos Centriniu Banku. Stebėsime, kaip sekasi Londonui po „Brexit“ ir t.t.

Iki šiol Europos elitas gyveno ideologinio, politinio ir ekonominio komforto sąlygomis. Krizė vers jį veikti. Jo sėkmė būtų ir mūsų sėkmė. Bet ta sėkme abejoju. Lietuvos elitas irgi turės ieškoti išeičių iš tikrai nelengvos padėties. Norint įveikti krizę, reiks pademonstruoti gerą viešųjų reikalų išmanymą. O jo trūksta.

Lietuva jau seniai gyvena bendrybių tragedijos sąlygomis - mums sunkiai sekasi tai, kas vadinama bendruoju gėriu, su tokiais jo elementais kaip teisingumas, geras visuomenės informuotumas, geri įstatymai ir t.t. Gal, sakau, krizė mus šiuos viešuosius reikalus privers tvarkyti geriau, ieškoti sprendimų, kurie geriausiai atspindi viešuosius - nacionalinius ir vietinius - interesus? Gal ir privačios grupės pagaliau suvoks, kad jos sėdi toj pačioj valty, kartu su labiausiai nuo krizės nukentėjusiaisiais…

J. SOLNYŠKINIENĖ: Pandemijos ir ekonomikos atstatymo po pandemijos pradžioje būtina remtis vidaus vartojimu ir vietinio SVV vystymu, kadangi užsienio prekyba patiria rimtų sunkumų, o pajamos iš eksporto smarkiai krito. Norint, kad imtų cirkuliuoti prekės ir paslaugos šalyje - reikia atkurti visuminę paklausą. Kaip tai padaryti? Yra tik keli būdai: 1) didinti fizinį prekių ir paslaugų prieinamumą; 2) kurti potencialią prekių ir paslaugų paklausą. Kitaip sakant, būtina didinti įmonių mokumą, gyventojų perkamąją galią ir valstybės kapitalo investicijas.

Siekiant didinti fizinį prekių ir paslaugų prieinamumą, verslui ir valstybei reikia investuoti į saugių prekybos vietų įrengimą miestuose ir miesteliuose (jos bus naudojamos ir kitų epidemijų metu); į e.prekyviečių (e.platformų) kūrimą ir įrengimą seniūnijose, kuriose smulkūs verslininkai ir fiziniai asmenys galėtų prekiauti; į pagalbą verslui, kuriant internetinio verslo modelius; į viešųjų logistikos tinklų kūrimą (tikslu išvežioti tam tikrame regione prekes; teikti paslaugas); vystyti valstybės infrastruktūrinius projektus, o ne naudoti šiems tikslams skirtas lėšas priešrinkiminėms dovanėlėms; supirkti strategiškai svarbių įmonių akcijas ir kt. Tokiu būdu, valstybės investicijos būtų skiriamos verslo modernizavimui; šių projektų įgyvendinimui reiktų pritraukti darbo jėgą, kuri kartu būtų ir perkvalifikuojama, stabdomas nedarbo augimas.

Kita priemonė, mano siūlymas, - paklausos čekiai - tikslinės paskirties mokėjimo priemonė, turinti nustatyto dydžio piniginę vertę, galiojanti ribotą laiką ir suteikianti jo turėtojui teisę į neatlygintinai skirstomą finansinės paramos dalį. Tai - mokėjimo priemonė, kuria vartotojai galėtų savo nuožiūra atsiskaityti už Lietuvos gamintojų prekes ir paslaugas. Čekius reiktų paskirstyti visiems Lietuvos piliečiams. Tam, kad išvengtume taupymo paradokso (angl. Paradox of savings), būtina nustatyti pirmo būtinumo prekių ir paslaugų ir ne pirmo būtinumo prekių ir paslaugų santykį (pvz., 60 ir 40) bei susieti su statistiniu vartojimo prekių krepšeliu ir išlaidų jam struktūra).

Paklausos čekiais reiktų perskirstyti bent 1,5-2,5 mlrd. Eur paramos lėšų per tam tikrą laikotarpį. Ši paprasta ir greitai įgyvendinama priemonė žymiai sumažintų BVP kritimo gylį ir trukmę. Kodėl toks modelis yra veiksminga priemonė? Taip būtų sukurta paklausa Lietuvoje veikiančioms verslo įmonėms. Paramos lėšos nukeliautų verslui kaip parama ir kartu būtų suformuotas išankstinis užsakymas gaminiui ar paslaugai. Tai padėtų išgyventi tiems verslams, kurių produkcija yra paklausi; vartotojai gautų galimybę įsigyti prekes ir paslaugas, o konkreti verslo įmonė gautų tokio dydžio finansinę paramą, kiek paklausos čekių jai pavyks surinkti. Tokiu būdu, mažesnius nuostolius patirs SVV regionuose, kūrybinių industrijų sektorius, pramogų sektorius ir kt. Tai būtų puiki antikorupcinė ir antišešėlinė priemonė. Tokia priemonė leistų socialiai pažeidžiamoms visuomenės grupėms nepakliūti į skurdo spąstus ir kt.

Valstybės investicijos ir ekonomikos gelbėjimo lėšos turėtų būti skirtos mokyklų, bibliotekų, kolegijų pertvarkymui e.mokymuisi saugioje aplinkoje, o ne vienkartiniam planšečių pirkimui. Sunku paaiškinti, kodėl nebuvo imtasi skubių iniciatyvų formuoti valstybės užsakymus vietinei pramonei, kuri pajėgi pagaminti vienkartines kaukes, dezinfekavimo skystį, respiratorius, medicininę įrangą, drabužius, saugią fizinę žmonių komunikaciją užtikrinančias apsaugos priemones mokslo ir mokymo įstaigose, prekyvietėse, degalinėse ir kt., o vis dar remiamasi minėtų gaminių eksportu iš Kinijos. Būtina atgaivinti vietinę pramonę. Šiandien mums skirtas išbandymas gali tapti nauja galimybe. Jeigu nepadarysime tinkamų sprendimų dabar - ko gero, neužteks dešimtmečio ekonomikai atstatyti.