Kaune, K.Donelaičio gatvės 13-ojo namo pusrūsyje P.Cvirka gyveno 1934-1935 m. Čia gyvendamas rašytojas parašė romaną „Žemė maitintoja“. 1951-1991 m. čia veikė P.Cvirkos memorialinis muziejus. Dabar šiame name įsikūręs Maironio lietuvių literatūros muziejaus Vaikų literatūros padalinys.

Negi tas paminklas, stovintis kieme, toliau nuo gatvės, iš tikrųjų taip trukdo?

Kaip pasakojo Kauno miesto savivaldybės administracijos Kultūros paveldo skyriaus vadovas Saulius Rimas, į savivaldybės administraciją kreipėsi šešios visuomeninės organizacijos, prašydamos P.Cvirkos paminklą nukelti:

„Kiek atsimenu, kreipėsi Lietuvos kariuomenės kūrėjų sąjunga, Lietuvos sąjūdžio Kauno skyrius ir dar keturios visuomeninės organizacijos. Kauno miesto savivaldybės Pavadinimų sumanymo ir atminimo įamžinimo darbo grupė nusprendė, kad P.Cvirkos paminklą reikia nukelti. Dar nėra priimtas sprendimas, kokia bus to paminklo ateitis. Aišku tik tiek, kad jis turi būti išmontuotas.

Pernai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras paskelbė ekspertų išvadą, kad P.Cvirka veikė prieš Lietuvos valstybę ir jos piliečius.

Kaip rašytojo mes jo veiklos nekvestionuojame. Nusiuntėme raštą Maironio lietuvių literatūros muziejui. Pateikėme informaciją ir paprašėme, kad paminklą išmontuotų. Jei muziejus neturės galimybių, išmontuos savivaldybė“.

Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Deimantė Cibulskienė patvirtino jau gavusi liepos 24 d.rašytą savivaldybės raštą:

„P.Cvirkos literatūrinio talento paminklo nuėmimas nesumažins. Mūsų muziejaus kolektyvas nepritaria biusto nukėlimui, bet ir netrukdys. Mes žiūrime į
P.Cvirką kaip į literatūros kūrinių autorių. Jis - lietuviško satyrinio romano pradininkas, jo kūriniai parašyti nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu. Kaip tik rengiame ekspoziciją apie tarpukario Lietuvos literatūros kūrėjus ir P.Cvirkai joje tikrai bus skirta vietos. Tos politinės kovos atima daug laiko, labai daug sveikatos, bet tai nesumenkina P.Cvirkos, kaip rašytojo, vertės.

Muziejus pats paminklo neišmontuos. Mes net tokių priemonių neturime“.

Komentuoja skulptorius Stasys ŽIRGULIS:

Nenoriu dalyvauti visuose šiuose reikaluose. Šviestuvai Lukiškių aikštėje - paveldas, o skulptūros ant tiltų - jau ne paveldas? Prarandame žmogiškumą ir imame bet ką daryti. Tai veda į atbukimą, kai pilstomas smėliukas ar dar kas nors Lukiškių aikštėje ir politikai gali sau leisti tokį finansiškai prašmatnų dalyką - pilstyti smėlį.

Jeigu net Kryžkalnio „Motina“ neįtiko, nors toje skulptūroje nebuvo nieko rusiško... Sovietai Lietuvos istorijoje paliko tik 25 puslapius - Žalgirio mūšį, 1863 m. sukilimą ir dar šiek tiek. Visa kita iš Lietuvos istorijos išpreparavo. O mes dabar bandome iš savo istorijos išpreparuoti visą sumautą sovietmetį, kuriame praleidome apie 50 metų. Tai mankurtiška. Net truputį naivu taip išsigąsti, visą laiką kažko bijoti.

O šiaip - siūlau nebijoti Grūto parko. Siūliau prie Kauno IX forto suvežti visas nukeltas skulptūras ir čia įkurti pirmą pasaulyje Fašizmo ir socializmo muziejų. Grūto parkas išlošė, o Kaunas tokią idėją praganė. Dėl to, kad žioplas.

Esu skeptikas griežtų, revoliucingų sprendimų. Tai Saliamutę puola, tai ką nors kitą. Ar šimtu procentų žinome tuometę istoriją? Gal automatas į nugarą buvo įremtas? Ar mūsų dabartiniai skystablauzdžiai politikai nesutiktų tokiomis sąlygomis Stalino saulės atvežti? Mokame tik nuteisti labai greitai. Sovietinės nomenklatūros atstovai tampa Lietuvos Respublikos Seimo nariais, todėl ir turime tokį sumautą vertybinį jovalą. Net liustracijos nepadarėme, kad Tauta apsivalytų. Visus Terleckus iš pradžių sumaigė į purvą, o paskui dievagojasi, kad geras žmogus. Tauta jau nebežino, ką galvoti. Tikra laisvė yra žmogiškume.