Apie mūsų šalies planus ir galimybes plėtojant žaliąją energetiką prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo nuomones dėstė socialinių mokslų daktaras Romualdas PATALAVIČIUS, energetikas Vidmantas JANKAUSKAS, aplinkos apsaugos ministras Simonas GENTVILAS, Seimo narys Artūras SKARDŽIUS. Pokalbį vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Ambicingi planai plėsti žaliąją energetiką, o ypač žaliosios elektros energijos gamybą jūroje, susiję su milijardinėmis investicijomis. Mums rūpi, kiek tai kainuos vartotojams, kam atiteks šio sektoriaus plėtros vaisiai - pelnai, o kas gali likti prie „suskilusios geldos".

V.JANKAUSKAS: Lietuva, įgyvendindama Europos Sąjungos „žaliąjį kursą", sparčiai plėtoja atsinaujinančią energetiką. Nacionalinėje energetikos strategijoje, Seimo patvirtintoje 2018 m., iškelti labai ambicingi tikslai: jau 2030 metais iš galutinės energijos (turima omenyje ne tik elektra, bet ir šiluma, bei tiesioginio panaudojimo kuras), patiektos vartotojams, net 45 proc. bus pagaminta naudojant atsinaujinančius energijos išteklius. Labai sparčiai numatoma plėtoti atsinaujinančių energijos išteklių panaudojimą elektros energijos gamyboje - jau 2025 metais net 5 TWh elektros turės būti pagaminta panaudojant atsinaujinančius išteklius, tai sudarys daugiau nei trečdalį visos suvartosimos elektros energijos.

Vienas iš didžiausių šio dešimtmečio projektų - vėjo elektrinių plėtra Baltijos jūroje. Per šį laikotarpį planuojama įrengti jūroje 700 MW vėjo jėgainių, kurios pagamintų 2,5-3 TWh elektros energijos (patenkintų apie penktadalį būsimų šalies elektros poreikių). Šiuo metu vėjo jėgainių jūroje įrengimas kainuoja gerokai daugiau, negu sausumoje: jei sausumoje investicijos į 1 MW sudaro apie 1,2-1,5 tūkst. eurų, tai jūroje - apie 3 tūkst. eurų ar net daugiau. Tačiau reikia įvertinti, kad jūroje stipresnis ir pastovesnis vėjas, taigi tokios pat galios elektrinės pagamina daugiau elektros energijos negu sausumoje. Tobulėjančios technologijos taip pat mažina vėjo elektrinių įrengimo savikainą, todėl vėjo elektrinių plėtrą jūroje vykdo arba planuoja ne tik didelės ir turtingos šalys, tokios kaip Vokietija ir Anglija, tačiau ir mūsų kaimynės - Lenkija (neseniai patvirtino planus iki 2030 metų įrengti jūroje bendros 5,9 GW galios vėjo elektrinių), taip pat Estija. Sparti vėjo energetikos plėtra, didelė konkurencija tarp gamintojų lėmė tai, kad jau keletas didelių vėjo elektrinių jūroje projektų vykdoma, nereikalaujant papildomos Vyriausybės paramos (o ta parama visada tampa papildoma našta vartotojams). Vadinasi, investuotojai neprašo priedo prie kainos, už kurią ši elektra bus parduodama elektros biržoje. Taigi didelės investicijos (o tiems 700 MW vėjo elektrinių Lietuvos jūriniame šelfe numatomos investicijos sieks apie 2 mlrd. eurų) neturėtų gulti ant mūsų šalies vartotojų pečių, išskyrus tą dalį, kuria padidėtų elektros perdavimo kaina, nes vėjo elektrines jūroje prijungtų elektros perdavimo operatorius „Litgrid", kuris prijungimo išlaidas įtrauktų į perdavimo tarifą. Skaičiuojama, kad prijungimo sąnaudos sudarytų apie 350 mln. eurų, o elektra galutiniams vartotojams dėl to turėtų pabrangti 1,5-3 proc. Reikia dar prisiminti, kad visi parengiamieji darbai, statyba, prijungimas prie tinklų tikrai užtruks ir šios elektrinės pradės veikti tik šio dešimtmečio pabaigoje ar kito pradžioje, o per šį laikotarpį ir toliau turėtų pigti technologijos.

Atsinaujinančios energetikos plėtra susijusi ne tik su naujais dideliais vėjo elektrinių jūroje projektais. Gal netgi daug svarbesnė tampa jos decentralizacija, kai daugybė elektros vartotojų tampa gamintojais. Tokių elektrą gaminančių vartotojų, atsiradusių tik prieš porą metų, skaičius nuolatos auga. Numatoma, kad 2030 metais elektrą patys gaminsis net 30 proc. vartotojų. Netgi daugiabučių gyventojai gali tapti nutolusiais gaminančiais vartotojais. Lietuva tokiais gamintojais bene pirmoji tarp ES šalių leido tapti daugiabučių gyventojams.

S.GENTVILAS: Tvarios energijos plėtros vaisiai atiteks visiems gyventojams - ir ne tik Lietuvoje. Atsinaujinančių išteklių energija yra pastarąjį dešimtmetį įsivyraujanti kryptis, kuri tik įsibėgėja. Klausimas, ar mes norime plėtoti technologijas kartu su pasauliu, ar likti nuošalyje. Kol kas mums neblogai sekasi - dabar netgi viršijame savo įsipareigojimus ES, o neseniai parengtoje klimato kaitos darbotvarkėje nusistatėme dar ambicingesnius tikslus.

Kol kas didžiausias pasaulyje vėjo energijos parkas (apie 1200 MW) veikia šalia Didžiosios Britanijos krantų, tačiau britų poreikiams jau pradėtas plėtoti trigubai didesnis - 3600 MW - parkas. Lietuvoje jūrinėje teritorijoje numatoma plėtoti 700 MW vėjo elektrinių parką.

Perėjimas prie atsinaujinančios energetikos sukuria ir naujas darbo vietas Lietuvoje. Mes - gyventojai, įmonės - pirkdami dujas, benziną ar importinę elektrą kasmet svetur išsiunčiame milijardus eurų, kurie galėtų tapti naujomis investicijomis, atlyginimais naujai kuriamoms darbo vietoms čia, Lietuvoje. Tai gali būti rapsai, grūdai ir iš jų Lietuvoje gaminamas biokuras, vietoj importinio palmių aliejaus ir naftos. Tai gali būti ir naujai instaliuojama atsinaujinanti energetika, kurios 1 MW galingumo įdiegimas ir palaikymas sukuria iki 10 darbo vietų. Tiesa, ilgalaikėje perspektyvoje kai kas iš tikrųjų gali likti prie „suskilusios geldos", jeigu neskubės keistis ir priklausys nuo iškastinio kuro.

A.SKARDŽIUS: Lietuvos strateginis tikslas - didinti vietinės elektros energijos gamybą ir mažinti priklausomybę nuo importo, tačiau Lietuva iki šiol du trečdalius suvartojamos elektros energijos importuoja. Daugiau nei pusė jos perkama iš tos pačios Rusijos. Net latviai sugeba mums prastumti Astravo elektrą kaip savo, o Energetikos ministras Dainius Kreivys tik skėsčioja rankomis. Net ir tada, kai Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių energetikos sistemos sinchronizuosis su kontinentinės Europos elektros tinklais, pusę suvartojamos elektros energijos pirksime iš kaimyninių valstybių, nors mūsų turimos elektrinės galėtų visiškai patenkinti šalies poreikius. Pirksime todėl, kad Lietuvoje pagaminta elektra bus brangesnė nei importuota. To priežastis labai paprasta - mūsų energetikos sektorius ilgam yra įkinkytas vilkti didelę finansinę naštą, t.y. mokėti „energetinio saugumo dedamąją". Pagal gudriai suregztas sutartis kažkas ofšoruose kraunasi didžiulius turtus, o tuo metu Lietuvoje naujai pastatytos dujinės elektrinės rūdija be darbo, nes tokios dujos joms per brangios.

Todėl mums belieka viena išeitis - plėtoti atsinaujinančią energetiką ir taip užsitikrinti energetinę nepriklausomybę. Lietuvos nacionalinė energetinės nepriklausomybės strategija numato, jog 2050 m. visą elektros energijos poreikį Lietuva pasigamins pati iš atsinaujinančių energijos išteklių. Ypatingą dėmesį turime skirti vėjo energetikos plėtrai kaip konkurencingiausiai AEI technologijai. Vėjo energetikos balansavimui Lietuva, vienintelė regione, turi veikiančią 900 MW galios Kruonio hidroakumuliacinę elektrinę ir tai žymus konkurencinis pranašumas.

R.PATALAVIČIUS: Esu įsitikinęs, mes turime unikalią galimybę žengti tvirtą žingsnį vadinamojo „liaudies kapitalizmo" arba, kaip dabar madinga sakyti, gerovės valstybės link. Gerovės valstybę galime kurti ne tik didesnių mokesčių, didesnio piliečių supriešinimo, didesnio BVP perskirstymo per biudžetą keliu, bet ir sudarydami geresnes galimybes, kad daugiau Lietuvos piliečių, daugiau smulkaus ir vidutinio verslo subjektų dalyvautų žaliosios energetikos plėtroje ir gautų jos vaisius. Galbūt kada nors suprasime, kad vidurinioji klasė - ne tik piliečiai, gaunantys didesnius atlyginimus, bet ir piliečiai, gaunantys mišrias pajamas ar dalį pajamų iš kapitalo, pavyzdžiui, būdami gaminantys vartotojai iš mažųjų saulės elektrinių. Žinoma, valdžiai yra didelė pagunda žaliosios elektros energijos plėtros projektų liūto dalį atiduoti į valstybinės energetikos monopolijos rankas, o ne sudaryti žaliosios energetikos plėtros stalą.

Konkretus pavyzdys. Štai piliečiai, patikėję valstybės pažadais ir paskaičiavę daromų investicijų atsipirkimo laiką, kad įsiteks į aštuonerius metus, pradėjo ant namų stogų masiškai statyti mažąsias saulės elektrines iki 10 KW galios. Tačiau kai kam energetikos monopolijų kabinetuose pasirodė, kad mažųjų saulės elektrinių savininkams yra per gerai ir jie, pritarus Valstybiniam elektros kainų reguliuotojui, drastiškai pradėjo didinti pagamintos elektros energijos pasaugojimo elektros tinkluose kainas. Elektros energijos vartotojai, galintys pasigaminti elektros energiją savo reikmėms, paprastai pavasario ir vasaros dienomis gamina daugiau nei suvartoja. Perteklinę pagamintą elektros energiją jie perduoda į tinklą „pasaugoti", kad vėliau, sumokėję elektros energijos pasaugojimo kainą, galėtų paimti iš tinklo trūkstamą elektros energiją. Pakeitus „žaidimo taisykles" jau įrengtoms gaminančių vartotojų saulės elektrinėms atsipirkimo laikas viršijo 12 metų.

Saulės iki 500 KW galios ir vėjo iki 3 MW galios elektrinių įrengimo projektų rėmimas per Energetikos ministeriją yra nepatrauklus ūkininkams ir smulkaus bei vidutinio verslo atstovams. Pirmenybė kažkodėl suteikta mistinėms atsinaujinančių išteklių energijos bendrijoms. Per subsidiją nedengiami, nors ir dalinai, šių elektrinių pajungimo prie veikiančių elektros tinklų kaštai, o ir subsidijos dydis tolimas nuo ekonominių realijų. Susidaro įspūdis, kad valdžia, negalėdama atsilaikyti prieš visuomenės spaudimą remti ir plėtoti žaliosios energetikos projektus, skelbia šaukimus teikti projektus, bet paramos fondų bendras mastas, atskiro projekto rėmimo dydis ir sąlygos surašomos tokios, kad įgyvendinti tokio žaliojo projekto ekonomiškai neapsimoka. Žaliosios elektros energetikos plėtros vaisiai itin nenoriai atriekiami smulkiajam ir vidutiniam verslui, ūkininkams.

Atskirai reikėtų kalbėti apie mūsų savivaldybes ir jų vaidmenį žaliosios energetikos plėtroje. Mūsų pajūrio savivaldybėms teks tam tikrų nepatogumų dalis statant ir eksploatuojant vėjo parkus Baltijos jūroje ar vystant energetinę infrastruktūrą. Palangiškiai jau nuogąstauja, kad poilsiautojai stebėdami saulėlydžius nuo Palangos tilto, kartu matys vizualinę taršą.

Apmaudu, bet, pavyzdžiui, Norvegijos savivaldybės - komunos, gali dalyvauti Lietuvos vėjo parkuose kaip lygiaverčiai partneriai investuotojai, projektų partneriai, o Lietuvos savivaldybės - vis dar ne. Ar ne laikas ir čia pagalvoti, kad savivaldybes derėtų padaryti aktyviu jūrinių bei kitų energetikos projektų subjektu. Jei pajūrio savivaldybės neatlygintinai gautų 1-5 proc. jūros elektrinių parko akcijų dalį kaip mokestį už nepatogumus, kaip socialinės infrastruktūros plėtros finansavimo šaltinį, manau, žymiai sumažėtų priešprieša tarp vietinių gyventojų, savivaldybių ir žaliosios energetikos projektų vystytojų. Savivaldybėms ir jų gyventojams taip atitektų juntama dalis žaliosios elektros energetikos plėtros vaisių. Savivaldybės, be centrinės valdžios malonės, galėtų lengviau rasti kompromisus su priekrantės žvejais ir kitomis nepatenkintomis grupėmis.

G.JAKAVONIS: Artimiausiu metu planuojama statyti vėjo elektrinių parkus Baltijos jūroje. Pirmieji bus 700 MW galios. Valdžia turi spręsti dilemą, ar vėjo elektrinių jūroje plėtrą atiduoti į AB „Ignitis grupės" rankas, ar užtikrinti realią konkurenciją statant objektus mažiausiais kaštais. Tačiau energetikų bendruomenėje kalbama, kad aukcionas gali būti tik dėl akių, o nugalėtojas bus valstybės kontroliuojama monopolija su užsienio partneriu.

S.GENTVILAS: Tai turi būti maksimaliai konkurencingas konkursas, kuriame turėtų būti užkirstas transatlantinių saugumo kriterijų neatitinkančių bendrovių dalyvavimas. Lietuva turi aiškintis Briuseliui už ne vieną valstybės pagalbos schemą, kurių metu nekonkursiniu būdu AB „Ignitis" buvo perduoti valstybiniai užsakymai. Reikia mokytis iš šių klaidų.

A.SKARDŽIUS: Lietuva jau seniai galėjo turėti išvystytą vėjo energetiką ir pati pasigaminti reikiamą elektros kiekį, jei ne aukščiausių valstybės politikų lobistiniai žaidimai. Sparti vėjo energetikos plėtra, prasidėjusi 2006-2008 m., vėliau ėmė strigti. Realizavus iš esmės tuo laikotarpiu išduotus leidimus, šiandien turime 580 MW įrengtos vėjo elektrinių galios, kuri užtikrina daugiau nei pusę šiuo metu šalyje pagaminamos elektros kiekio.

Nors jūrinio vėjo plėtra laikoma ypač svarbia ES siekiant klimato neutralumo tikslų 2050 m., tačiau visos Lietuvos vyriausybės nepajudino nė piršto, kad būtų įgyvendintos Seimo dar 2011 m. priimto Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo nuostatos, kurios įpareigojimo Vyriausybę iki 2013 m. parengti leidimų išdavimo tvarką, reikalingą vėjo energetikos plėtrai Baltijos jūroje, ir skelbti aukcionus.

Tokį Vyriausybių neveiklumą greičiausiai lėmė tai, kad valstybės energetikai de facto buvo vadovaujama iš prezidentūros, o Vyriausybės buvo apkamšytos patarėjais, kuriems labiau rūpėjo lobistų interesai, nei valstybės strateginiai tikslai.

Ledai pajudėjo tik tada, kai valstybinis energetikos monopolininkas „Ignitis grupė" (buvusi „Lietuvos energija") sumanė perimti į savo rankas vėjo energetikos plėtrą Baltijos jūroje ir pasirengė tik jai pačiai palankias „žaidimo" taisykles. Jos pageidavimu buvo inicijuoti teisės aktų pakeitimai, iš naujo pradėtas tyrinėti Baltijos jūros dugnas, naujai rengiami poveikio aplinkai vertinimai, kuriuos jau seniai savo lėšomis buvo atlikęs privatus verslas. „Ignitis grupė", pasinaudodama savo įtaka, įstatymų pataisomis siekia ilgam užsitikrinti kuo riebesnę finansinę paramą savo būsimajam projektui, savaime suprantama, elektros vartotojų sąskaita.

„Ignitis grupei" viešai paskelbus apie planus investuoti į vėjo jėgainių parką Baltijos jūroje kartu su pasirinktais strateginiais partneriais - „Engie" bei „Ocean Winds", - sektos pasakos apie kuriamas skaidrias ir konkurencingas sąlygas vėjo energetikos plėtrai Baltijos jūroje, sprogo tarsi muilo burbulas.

Akivaizdu, kad bus naudojama ta pati, jau ne kartą „Ignitis" išbandyta, „Trojos aklio" taktika (projektas su „Fortum", Kaune), kai valstybinis monopolininkas, pasinaudodamas savo įtaka, paskui save atsitempia pasirinktą „partnerį" ir sukuria jam šiltnamio sąlygas pelnytis iš valstybinių projektų.

Tokie valstybinės bendrovės veiksmai turėtų būti vertinami ne tik kaip grubus konkurencijos sąlygų pažeidimas, valstybės lėšų švaistymas, bet ir kaip grėsmė valstybės energetiniam saugumui, nes dėl jos savanaudiškų siekių vėjo energetikos plėtra Baltijos jūroje stabdoma mažiausiai iki 2028 m.

V.JANKAUSKAS: Mūsų šalyje jau ne pirmi metai kalbama apie vėjo energetikos jūroje galimą plėtrą. Iniciatyvą parodė kelios privačios įmonės: „Renerga", priklausanti „Achemos grupei", „4Energia", priklausanti Estijos kompanijai „Nelja Energia", pačios atliko poveikio aplinkai vertinimus bei kitas procedūras ir tik laukė Vyriausybės leidimo pradėti darbus. „Renerga" norėjo statyti jūroje 300 MW galios, o „4Energia" - net 1500 MW galios vėjo elektrinių parkus. Tačiau Vyriausybė nubraukė privačių investuotojų atliktą darbą ir nusprendė, kad valstybė pati atliks išsamius tyrimus dėl galimybių įrengti jūroje vėjo elektrinių parkus. Įvertinus galimybes, vietoves, galią ir apsisprendus dėl plėtros poreikio ir tikslingumo, numatyta skelbti skaidrius konkursus investuotojams išrinkti. Aišku, kad tokiame konkurse valstybinės įmonės „Ignitis" dalyvavimas kelia klausimų, ar tikrai valstybinė įmonė neturės pranašumo prieš privačias, ar nustatytos konkurso sąlygos nebus palankios būtent šiai valstybinei įmonei.

G.JAKAVONIS. Ar mūsų milijardinių žaliosios elektros projektų įgyvendinimas per valstybines monopolines įmones nesudarys bent teorinės galimybės, kad žaliosios elektros energetikos plėtros vaisiai tiesiogiai ar netiesiogiai atiteks valdantiesiems konservatoriams ir su jais susijusioms grupėms?

V.JANKAUSKAS: Lietuvoje privatūs investuotojai energetikoje netoleruojami, nepaisant, kokia partija būtų valdžioje. Buvo nacionalizuotos prieš tai buvusios privatizuotos „Lietuvos dujų" ir Vakarų skirstomųjų tinklų įmonės, o kai kurios centralizuotos šilumos tiekimo įmonės net jėga atsiimtos iš jas valdžiusių privatininkų. Vyriausybei ir savivaldybėms geriau turėti „auksinius kiaušinius" dedančias „savas" įmones, kurios gali paremti ne tik krepšinio komandas, bet gal net ir atskiras partijas.

R.PATALAVIČIUS: Lenkijos naftos koncernas „Orlen" praneša, kad įsigijo didžiausią šalies regioninę žiniasklaidos grupę „Polish Press Gruop". Šis žiniasklaidoje nušviestas pavyzdys parodo, kad vietos opozicija gal ir ne be reikalo nuogąstauja, jog Lenkijos naftos koncerno „Orlen" įsigyta didžiausia šalies regioninė žiniasklaidos grupė „Polish Press Gruop" gali tapti valdančiosios partijos ruporu.

O kaip tokio pobūdžio reikalai atrodo Lietuvoje? Kyla daug klausimų. Ar valstybės kontroliuojamos energetikos monopolinės įmonės nėra susijusios su vienokiomis ar kitokiomis politinėmis jėgomis ir Lietuvoje? Ar neremia vienų ar kitų politinių grupių? Atrodo nekaltas atsitiktinumas, bet štai į valdžią atėjus konservatoriams, AB „Litgrid" vadovu sėkmingai buvo atrinktas buvęs ministras (Rokas Masiulis - red. past.) . Ar tokie žingsniai neverčia suklusti? Čia gal galėtų daugiau atskleisti Seimo tyrimų komisija, kuri, manau, turėtų nemažai klausimų su energetika susijusioms valstybinėms įmonėms.

S.GENTVILAS: Atsinaujinanti energetika yra dažniausiai decentralizuota energijos gamyba. Todėl baimintis atsinaujinančios energetikos gali tik rusiškų dujų, elektros monopolijų tarpininkai, kurių būdavo gausu ir tarp lietuviškų partijų rėmėjų.

A.SKARDŽIUS: Suprantama, valstybinis monopolininkas gali sau leisti nusipirkti žiniasklaidos tylą, tačiau kodėl tyli valstybės institucijos, Konkurencijos tarnyba? Galbūt valstybės pareigūnus taip elgtis verčia savisaugos instinktas. Tikėtina, jie nepamiršo „pamokos", kai, pasitelkus teisėsaugos institucijas, buvo sužlugdytas „Achemos" su valstybe pradėtas įgyvendinti SGD terminalo projektas, kuris būtų užtikrinęs vartotojams pigų alternatyvų dujų tiekimą. Tąkart Ūkio ministerijos pareigūnams penkerius metus teismuose teko įrodinėti savo nekaltumą, kol galiausiai buvo išteisinti.

Deklaruojamas „energetinis saugumas" dažnai lieka tik politikų nuvalkiota frazė, kai jiems reikia pridengti kokią nors aferą ar uždegti „žalią šviesą" lobistų stumiamiems projektams. Taip atsitiko su laivo „Independence" nuoma, norvegiškų dujų pirkimo projektu iš „Statoil", atliekų deginimo įmone „Fortum", kiek anksčiau su „Williams". Aukščiausio lygio politikų globojami užsienio lobistai Lietuvos energetikos sektoriuje šeimininkauja jau ne vieną dešimtmetį, todėl ir sėdime prie „suskilusios geldos".