Vienam užpakaliui dvi kėdės netinka

Jau vien vertinant iš finansinės pusės, dabartinė padėtis yra absurdiška. Politikas X, kuris yra ir ministras, ir turi Seimo nario mandatą, gauna tik vieną - ministro - algą. Tai suprantama, nes kai jis eina ministro pareigas, parlamentaro funkcijų tuo metu neatlieka, nes negali susidvejinti. Ir atvirkščiai: kai politikas sėdi Seimo plenariniame posėdyje, nesėdi kitoje savo darbovietėje. Todėl ir gauna vieną algą. Nes už dvi turėtų dirbti mažiausiai po 18 valandų kiekvieną darbo dieną. O tai jau būtų šiurkštus Darbo kodekso pažeidimas.

Nelogiška yra tai, kad kiekvienas ministras gauna po kelis tūkstančius eurų per metus reprezentacijai ir dar tokią pat sumą pinigų parlamentinėms išlaidoms, kokią gauna ir vien parlamentarų pareigas einantys politikai. Nors akivaizdu, kad „susidvejinęs“ politikas parlamentinių išlaidų turi gerokai mažiau. Juk parlamentaro pareigoms skiria gerokai mažiau laiko nei kolegos. O ministro pareigoms užtikrinti, kaip jau minėta, jis gauna kitų lėšų.

Bet pinigai pinigais. Ne tai svarbiausia. Pakanka vien pažiūrėti į ministrų-parlamentarų darbo statistiką ir įsitikinsime, kad Seime jų beveik nematyti. Jų ir tarp kalbančiųjų beveik nepamatysime, ir tarp balsavusiųjų už projektus, ir tarp aktyviųjų projektų rengėjų. Ir tai visiškai suprantama, nes daugumos ministrų plenarinių posėdžių lankomumas tesiekia 30-40 procentų. Juk ministras prižiūri visą tam tikrą Lietuvos sektorių ir turi laiko dalyvauti tik itin svarbiuose balsavimuose Seime. Bet neturi galimybių įsigilinti ir iš esmės atlieka statisto vaidmenį - atiduoda savo balsą. Apie kokybišką parlamentaro pareigų atlikimą net nėra ko kalbėti. O jei dar ministras kaip Seimo narys yra išrinktas vienmandatėje apygardoje, pastarosios rinkėjai yra nuskriaudžiami, nes realiai netenka savo atstovo Seime.

Daug Seimo narių yra dabartinėje, daug buvo ankstesnėse vyriausybėse. Negalima pasakyti, kad kaip ministrai jie dirba blogai. Daugeliui jų turbūt niekas neturi didesnių priekaištų. Tačiau laikausi nuomonės, kad dirbant šituose itin svarbiuose visai valstybei postuose reikia atiduoti visą savo dėmesį. Keista, kad išimtis taikoma būtent ministrams. Juk turbūt ne vienas nustebtumėte, jei, pavyzdžiui, gydytojas chirurgas tuo pat metu dirbtų ir, tarkime, buhalteriu, ir į darbą ateitų tik tada, kai kam nors reikėtų atlikti operaciją. Turbūt nė vienas nesutiktumėte rizikuoti būti pjaustomas tokio žmogaus, kuriam chirurgo pareigos yra tik vienos iš dvejų ir kuris dėl to yra prarandantis savo įgūdžius.

„Susidvejinimas“ šiuose politiniuose postuose dar ir šiurkščiai pažeidžia valdžių atskyrimo principą, kai tas pats žmogus yra ir įstatymų leidžiamosios, ir vykdomosios valdžios atstovas. Juk kažkodėl, tarkime, teisėjams negalima tuo pat metu eiti ir parlamentaro ar ministro pareigų. Antraip sukuriama net anekdotinė galimybė. Kiekvienas parlamentaras gali pareikalauti iškviesti ministrą pasiaiškinti dėl savo veiklos. Tad seimūnas gali reikalauti išsikviesti kaip ministrą pats save!