Rubrikoje „Nuomonė apie TV“ kalbamės su aktore, Vilniaus savivaldybės tarybos nare Violeta Podolskaite.
1 nuotr.
- Šiandien madinga sakyti: aš nežiūriu TV laidų. Ar esate tarp tų, kurie atsisako televizoriaus?
- Ne, jokiu būdu neatsisakau. Bet kartais aš jau išjungiu jį. Žinote, anksčiau jis burgzdavo ir burgzdavo, o dabar būna momentas, kai atrodo, jog pavargsti ieškodamas tų kanalų ir to, kas tave patrauktų. Per „LRT Plius“ būna filmai, kuriuos pasižiūriu. Mėgstu laidą „Stambiu planu“. Ši laida, dar kelios literatūrinės, filosofinės laidos yra tikra atgaiva sielai, ko šiuo metu labai trūksta.
- Dabar daug kalbama apie Vilniaus savivaldybės sprendimus: apie pliažą centre, memorialinių lentų savavališką nukabinimą. Kaip visa tai vertinate jūs?
- Visada laikausi principo: daryk viską, bet neskaudink ir nepakenk kitam. Ir kai dabar matau, kad visa tai yra specialiai padaroma, siekiant kažkokių savo tikslų, sunku ką ir pasakyti. Juk visiems ryškiai matyti, kad darant šiuos veiksmus visiems buvo aišku, jog jie iššauks žmonių nepasitenkinimą, kai kam net skausmą. Pasirinkta vieta, kuri jau ne vienerius metus savivaldybėje buvo iki galo neišsprendžiamas klausimas. Ir tokioje vietoje įrengti pliažą... Jei kas būtų paklausęs mano nuomonės, būčiau pasakiusi: prašau, padarykite kiekviename mikrorajone po pliažą. Mes turime didžiausius mikrorajonus, kur bendruomenės neturi jokių savo centrų, o juk daug kalbame, kad turėtų atsirasti daugiafunkciai centrai, kuriuose žmonės galėtų rinktis. Tad įrenkite tuos pliažus mikrorajonuose, tegul vaikai žaidžia, ir fontanus padarykite. Bus nuostabu - visi bus laimingi.
Bet šiuo atveju buvo kiti tikslai. Ir mane skaudina, kad tokie dalykai daromi dėl reklamos. Jeigu gyvenime pas mus viskas linksta į reklamos ir pinigų pusę, galios pusę, nėra gerai.
- O jūs, kaip tarybos narė, kaip jautėtės, juk ir tarybai tas pliažas buvo akibrokštas, ar ne?
- Perskaičiau apie tai žiniasklaidoje. Žinote, gali būti avantiūra, bet yra labai plona riba, kurią perėjus nebelieka žmoniškumo. Žinoma, šiuo atveju viskas buvo daroma specialiai. Dabar užtat skamba. Ir nesvarbu, kokia kaina tas skambesys yra pasiekiamas. Dabar turbūt toks laikas, kai nesvarbu, ką darai, svarbu, kad skambėtų. Aš esu išauklėta truputį kitaip. Manau, turi būti kažkokios ribos, kažkokie vidiniai dalykai. Juk iš esmės net ne pliažas kaltas. Pati idėja puiki. Vieta tik ir laikas netinkamas.
