1 nuotr.Įvesdami eurą valdžios atstovai tvirtino, kad dėl to kainos visiškai nesikeis. Jie nemelavo. Kaip kainavo pomidorai po tris už kilogramą, taip ir kainuoja. Kaip kainavo skintos gėlės žiedas po pusantro, taip ir kainuoja. Skirtumas tik tas, kad pasikeitė valiuta. Anksčiau mokėdavome litais, o dabar eurais. Ir dar vienas menkas skirtumėlis - algos „nesusikonvertavo“: eurais kažkodėl gauname 3,4528 karto mažiau, nei gaudavome litais.
Be ironijos ir sarkazmo apie esamą padėtį sunku ir šnekėti, ypač toliau girdint politikų postringavimus, kad euras kainų kilimo nesukėlė. Sukėlė, ir dar kaip. Ir, beje, ne be tų pačių politikų pagalbos. Nebesinori kartotis apie valdžios mindžikavimą nesumažinant PVM pagrindiniams maisto produktams, apie nesiryžimą prekybininkams įvesti antkainius ar kitas priemones. Tačiau būtina pateikti kelis pavyzdžius, kaip valdžia prisideda prie kainų kilimo, apie kuriuos plačiai nekalbama.
Štai Seimas po pateikimo pritarė siūlymui įpareigoti visas telekomunikacijų bendroves registruoti visas judriojo ryšio išankstinio apmokėjimo SIM korteles. Tikslas lyg ir pagirtinas - sudaryti sąlygas kompetentingoms valstybės institucijoms veiksmingiau tirti nusikalstamas veikas (ypač tramdyti telefoninius sukčius) ar jas užkardyti. Bėda ta, kad visos sąnaudos būtų užkraunamos ant mobiliojo ryšio operatorių, valstybės dotacijos nenumatomos. Operatoriai savo ruožtu skaičiuoja, kad vien kortelių registravimas kainuos milijonus eurų, todėl esą našta bus padalyta vartotojams. Negana to, žadama branginti pokalbius ne tik išankstinių kortelių turėtojams, bet ir visiems mobiliojo ryšio vartotojams, nes esą brangstant pigiausioms paslaugoms neišvengiamai kyla ir brangesnių paslaugų kainos.
Arba štai Lietuvos bankas sugalvojo nuo šių metų nustatyti būtiniausių bankinių paslaugų krepšelio kainą. Ir ką? Tiems, kurie labiau pripažįsta grynuosius pinigus (korteles naudoja tik išsigrynindami pinigus arba jomis atsiskaito parduotuvėse, bet neatlieka jokių kitų operacijų), dabar per mėnesį kiekvienos sąskaitos išlaikymas pabrango iki 0,7-0,9 euro. Mat bankai susigalvojo įvesti mistinį „minimalųjį paslaugų mokestį“. O Lietuvos bankas? Jis visiškai tam neprieštarauja, nors bankai vien dėl to per metus iš gyventojų papildomai susižers po kelias dešimtis milijonų eurų. Kaip ir neprieštarauja tam, kad kai kurie bankai iš žmonių, imančių paskolą būstui, reikalauja naudotis jų parinktų (o ne pigiausių) turto vertintojų paslaugomis ar privalomai draustis būstą vienoje iš nurodytų draudimo bendrovių.
Dar vieną absurdą atskleidė prieš daugiau nei savaitę protesto akciją surengę vežėjai. Pasirodo, ir jiems niekas „nepabrango“. Tik už transporto priemonės draudimą kai kurioms įmonėms reikia mokėti iki 30 kartų daugiau nei prieš kelerius metus.
Beje, kaip skelbia asociacija „Linava“, Lietuva ir šioje srityje pirmauja visame regione: vidutinė privalomojo draudimo įmoka metams vienam vilkikui pas mus siekia 2500 eurų, o Lenkijoje ir Estijoje - po 1000 eurų, Latvijoje - 800 eurų. Paklausite, kuo čia kalti politikai, jei draudimo bendrovės tiek pakėlė kainas? Kaip taikliai „Vakaro žinioms“ pasakė „Linavos“ prezidentas Erlandas Mikėnas, valstybė nustatė pareigą vežėjams draustis privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, bet pamiršo pareigą kontroliuoti draudikus. O tereikia įstatymu įvesti draudimo įmokų ribas (kaip yra kaimyninėse šalyse, todėl ten kainos ir daug mažesnės) arba bent jau leisti vežėjams draustis kitose šalyse, taip sukuriant konkurenciją Lietuvos draudikams. Tačiau neleidžia. Nepanašu į draudikų lobizmą?
