2 nuotr.Ir vėliava mūsų, ir himną girdime, matome paradus Valstybės dienos proga, tačiau kiek kartų patikrintas, todėl neapgaunantis jausmas, vos tik akis įsmeigus į tolį neduoda mums ramybės - kažkas ne taip. Lietuvą matome, jaučiame, tačiau nebegirdime ir nekalbame apie ją. Nešiojamės savyje nedrįsdami garsiai tarti: aš - lietuvis, mano tėvai, seneliai, mano vaikai - lietuviai, mano šeima lietuviška. Kai drįstantys būti lietuviu viešumoje išrodo keistuoliais, o žmogus su Trispalve rankoje gatvėje ne švenčių metu valdžiai jau kelia nerimą.
Kas atsitiko po trisdešimties Nepriklausomybės metų, kai dar gūdžiu tarybmečiu žilagalviai profesoriai, pasikvietę apsilankyti pas save studentus, pradėdavo tyliai dainuoti „Lietuva brangi" ir įkvėpdavo dainai „žaliasnapį", kylantį skrydžiui jaunimą. Rašau, nes pats tada dainavau dar nesuprasdamas, kodėl tyliai ir kodėl dainuojant kažkas taip spaudė krūtinę. Vėliau tą pačią dainą jau drąsiai traukė dešimtys tūkstančių žmonių Vingio parke. Didžiuodamiesi, su ašaromis akyse.
Bet dabar, kai su kiekvienu valdžios sprendimu vis aiškiau jaučiame prarandą valstybę ir nerimastingai klausinėjame savęs vakarais, vaikome mintį lyg įkyrią musę - kodėl vis gerėjantis materialus gyvenimas neteikia lauktos laimės, o nuvijus mintis apie tai, išgyvename neįsisąmonintą iki galo vidinį priekaištą - ar išsivadavome tik tam, kad prarastumėme save? Papročius, ritualus, nacionalinę bendrystę - viską, dėl ko ir jaučiamės žmonėmis.
Nes pabandę rasti atsakymą ir įsijungę kokį žiniasklaidos kanalą, pasiklystame dar labiau tame informacijos krioklyje, srūvančiame kiekvieną dieną iš visų įmanomų techninių priemonių, kol galų gale pasiduodame. Taip klaidžiodami diena iš dienos pasimetame, pametame artimus žmones, prarandame kaimynus, atmintį, tradicijas. Ir kai šios pamatinės žmogaus kiekvieno gyvenimo vertybės netenka reikšmės - pametame ir save.
Nes be nacionalinės tapatybės, šeimos, tradicijų žmogus yra niekas.
Ir norint pradėti gyventi kitaip, sugrįžti į tuos istorinės lietuviškos gyvensenos rėmus, kuriuose jaučiamės saugūs ir tvirti, pirmiausia reikia susivokti bejėgišką būseną lemiančiuose procesuose ir svarbiausią lietuviškos dvasios degradavimo priežastį - globalizmą.
Pats paprasčiausias globalizmo apibrėžimas - planetos mastu vykstanti tarptautinė politika, kurioje lemiamą vaidmenį vaidina kapitalizmas. Svarbiausi laikomi ekonominiai stambaus kapitalo interesai. Globalistai mano, kad asmeniniai sprendimai nėra svarbūs, nes jie negali paveikti visos sistemos, todėl globalizmas nekreipia dėmesio į atskirų individų veiksmus.
Iš čia ir bejėgystės jausmas. Šiuo globalaus pasaulio laikotarpiu, anot politinės ideologijos įgyvendintojų, mūsų asmeniniai sprendimai nesvarbūs, mes nieko nesprendžiame.
Ar reikia sakyti, jog per kelis dešimtmečius globalizmo doktrinai per suaugusius su valdžia žiniasklaidos mechanizmus išplitus visuomenėje, įsigyvenus į Lietuvos politinį-biurokratinį valdžios aparatą, mūsų rinktas aukščiausias politinis sluoksnis veikiamas ne šalies piliečių, o mums nežinomų galių.
Ir jei kas manęs paklaustų, kodėl rekordiškai didelis nepasitikėjimas politinėmis partijomis, kodėl pasitikėjimo dugne Seimas, žiniasklaida, atsakyčiau - globalizmo ideologiją įgyvendinantis Lietuvos politinis verslo elitas pasiekė savo jėgos viršūnę. Piliečiai - niekas, pinigai - viskas, o pasitikėjimas - nulis.
Daugelis mūsų ilgai nesuvokėme, prieš ką pradėjome kristi ant kelių ir kokią kainą už tai mokame.
Politikos filosofai aiškina, jog sąvoka „globalizmas" atsirado apie 1995 m., po Sovietų Sąjungos žlugimo, kaip liberalizmo euforijos išdava. Mąstytojai šį reiškinį išgliaudė ir pateikė svarbiausius jo tikslus.
Pirmas - nacionalines valstybes pakeisti viena rinka. Antras - įvedamas vienas, vadinamasis industrinis, menas, viena kultūra. Kitaip tariant - kultūros amerikonizacija. Ir trečias globalizmo veiksnys - deteritorizacija, kitaip tariant, asmens prisirišimo prie tam tikros istorinės-kultūrinės tėvynės sunaikinimas.
Paradoksalu, juk kaip kažkada sovietų okupacijos siautėjimo metais globalizacija taip pat skaudžiai palietė netektimis šeimas, gimines, mūsų tradicinę gyvenseną.
Ir jei galinga Rytų šalis kažkada savo tvarką įvedinėjo durtuvu, dabar Vakarų ekonominė galia Lietuvoje tvarką įvedinėja pinigais.
Todėl ilgą laiką lieka pats svarbiausias lietuvybei klausimas - ar gebėsime pasipriešinti globalizmo ideologijos nešėjams, ar sustabdysime šį nepaliaujamą savęs atsisakymo procesą, kad vėl taptume tuo, kuo buvome šimtmečiais. Savimi.
Juolab kai kurie filosofai teigia, jog gyvename jau pasibaigusioje globalizmo eroje, laiko tarpsnyje, kuriam dar pavadinimo nėra.
