respublika.lt

„Tvirtos rankos“ ilgesys liudija: demokratija šlubuojanuotraukos (52)

2020 rugpjūčio mėn. 10 d. 07:01:29
Gediminas JAKAVONIS

Kone kiekvieną dieną viešoje erdvėje išgirstame naujienas, kurios stebina ir sunkiai paaiškina konfliktus, kylančius pasaulyje tarp atskirų žmonių grupių. Užsienyje griaunami paminklai kažkam neįtikusioms istorinėms asmenybėms, o pas mus daužomos atminimo lentos, keičiami gatvių pavadinimai su žuvusiųjų Tautos didvyrių pavardėmis, sostinėje savo pareigas vykdančius policijos pareigūnus koneveikia jaunuoliai, protestuojantys prieš rasinę diskriminaciją. Ar šitai išties yra kova už demokratiją, kaip bandoma pateikti?

×
nuotr. 9 nuotr.
JAV kilusios protesto bangos prieš rasizmą atsirito iki Vilniaus. Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

 

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Seimo narys Povilas URBŠYS, filosofas Vytautas RUBAVIČIUS, publicistas, politikos ir kultūros apžvalgininkas Vidmantas VALIUŠAITIS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Didžiausias liberalizmo laimėjimas pasaulyje - per šimtmečius žmonių formuotų tradicijų sugriovimas. Amžiais prioritetais laikyta šeima, bendruomenė, Tauta, jos kalba ir tradicijos, savo šalies žemių, teritorijos apsauga globalėjančiame nūdienos pasaulyje tapo nereikalingos. Ten, kur pinigai lemia viską, kur perkama žiniasklaida iš juodo daro baltą, ligotas homoseksualas tampa pavyzdžiu jaunajai kartai. Garsus prancūzų aktorius Alenas Delonas, švęsdamas savo aštuoniasdešimtmetį, ištarė žodžius: „Matydamas, kaip degraduoja šis pasaulis, atėjus mirties valandai, aš visai nesigailiu, kad jį palieku.“ Tai kas gi darosi su mūsų taip laukta ir šlovinta, nepakeičiama vadinta demokratija?

P.URBŠYS:Paskutiniai atlikti tyrimai parodo, kad didesnė dalis piliečių Lietuvoje yra nusivylę demokratija. Tad galima konstatuoti, jog per 30 metų taip ir nebuvo įgyvendinta viena iš pagrindinių mūsų Konstitucijos nuostatų - Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika. Pagrįstai kyla klausimas, kas atsakingas už tai? Be abejo, šią atsakomybę turėtų prisiimti visi, kurie tuos 30 metų vairavo mūsų valstybės laivą. Tie, kurie gavo atstovavimo žmonėms mandatus, kurie iš tikrųjų kūrė ne demokratinę, o partokratinę santvarką, kurioje buvo suabsoliutintos tik institucinės ir partinės galios. Žmogus kaip ir sovietiniais laikais buvo paverstas tų galių manipuliacine medžiaga, vadinamąja liaudies mase. Todėl mes neturime įgalintos pilietinės visuomenės ir turime tik saujelę žmonių, pasitikinčių savo asmeninėmis galiomis. Už tai reikia pasakyti „ačiū“ visiems, kurie klūpančiam žmogui įteigė, jog tai yra natūrali jo būsena prieš valdžią.

Taigi per atkurtos nepriklausomybės dešimtmečius mūsų visuomenė nesusiformavo kaip pilnavertė pilietinė tautinė bendruomenė. Mes neįgijome reikiamo demokratinio imuniteto, kuris mus apsaugotų nuo išrinktų vietinių atstovų piktnaudžiavimo ir kylančių vertybinių pandemijų iš šalies.

Jei savo laiku konservatoriai pasisavino patrioto sąvoką ir nuo tada tik jie tapo tikraisiais Lietuvos sergėtojais, o visi kiti patriotai, nepriklausantys jų partijai, virto įtartinais marginalais.

Dabar, kai laisvė ir demokratija pradėta susieti tik su liberaliąja ideologija, liberalumas virto madingu užkratu, kuriuo skuba apsikrėsti visi tie, kurie save įrašė į „elitinį“ politinį klubą.

V.RUBAVIČIUS: Demokratijos klausimas visą laiką buvo labai svarbus. Turėdami omenyje nacionalinio išsivadavimo tikslus, laisvinomės iš sovietinės okupacijos keldami demokratijos vėliavą. Siekėme kurti nacionalinę valstybę, stiprinti tautiškumą, nacionalinę kultūrą, valstybingumo jauseną. Tačiau tie tikslai greit buvo užmiršti, o išsilaisvinus ėmė atrodyti, kad jau ir gyvename demokratiškai, sykiu ir liberaliai, nes juk ir demokratija įvardijama kaip liberali demokratija. Apie pačią demokratiją nelabai ir galvojame. Tačiau šiuo metu demokratija ir demokratijos vardu valdomas pasaulis vis labiau ima suvokti, kad pačią demokratiją su visu liberalizmu yra ištikęs tam tikras neįgalumas ir kitokios bėdos. Nesiimčiau visiškai nuvertinti populiaraus, liaudiškojo, populistiniu vadintino liberalizmo - juk prisimename savo laisvinimąsi, kurį buvo persmelkusios liberalios idėjos bei vizijos, susijusios su laisvėmis, teisėmis bei orumu. Bet dabar mes jau matome, kad pasaulis yra valdomas kiek kitaip - yra valdantieji ir valdomieji, o jų santykiai toli gražu ne liberalūs. Formali žmogaus teisių ir jų lygybės idėja niekaip nepanaikina faktinės nelygybės, socialinės atskirties, skurdo ir kitų blogybių. Nepanaikina ir visuomenės politinio neįgalumo, kai visuomenė valdančiųjų yra laikoma tik tam tikroms rinkimų procedūroms atlikti reikalingu elektoratu. Politiniai elitai, kurie išlaiko savo rankose valdymą, moka naudotis liberalizmo idėjomis saviems tikslams. Pasižiūrėkime į Europos Sąjungos raidą - daugelio šalių įvairūs kultūrinio ir politinio elito atstovai jau senokai kalba apie demokratijos stoką ES valdyme. Yra viršūnės ir yra didžiosios apačios, kurių nebesaisto jokie liberalieji demokratiniai saitai. Juos imituoja viešųjų ryšių projektai ir spektakliai. Kas įsitaiso tose viršūnėse, vėlgi yra labai sunku suvokti.

Atsigręžiant į Lietuvą, galima aiškiai pasakyti, kad išsilaisvinę iš sovietinės okupacijos normalios vakarietiškos demokratijos taip ir nepradėjome kurti. Kodėl? Todėl, kad vakarietiškoji demokratija yra grindžiama keliais esminiais principais, dėl kurių reikia sutarti ir juos įgyvendinti. Pirma - reali tiesioginio atstovavimo savivalda, kurios mes iki šiol neturime. Antra - visuomenės dalyvavimas vykdant teisingumą. Vietoj teisinės mes įtvirtinom teisminę valstybę. Kitas nepaprastai svarbus dalykas yra įvairių tarnybų visuomeninė priežiūra. Sukūrėme tam tikrą sistemą, kurioje yra procedūrinės demokratijos bruožai, t.y. rinkimai, partinės sistemos veikimas, tačiau, kad ir ką lietuviai berinktų, jie žino, kad bet kokiais rinkimais sukurto esminio valstybinio valdymo mechanizmo, pinigų skirstymo, socialinės struktūros kūrimo jie jau nepakeis. Mums užtenka ir tokios demokratijos, nesvarbu, kad liberalios.

V.VALIUŠAITIS: Vyksta labai sudėtingi, daugiaplaniai politiniai ir socialiniai procesai, kuriuos vienpusiškai aiškinti būtų didelis supaprastinimas. Atsidūrę vadinamojo „Vakarų pasaulio“ arba „demokratinio pasaulio“ pusėje, pamatėme, kad čia irgi toli gražu ne viskas taip paprasta, kaip mums atrodė tada, kai gyvenome už „geležinės uždangos“.

Kokybiškas valstybės valdymas reikalauja labai aukštų politinių ir moralinių kvalifikacijų. Visiškos priešingybės tam, ką skelbė politiniai demagogai ir totalitarinių režimų eksponentai, esą ateis laikas, kai „kiekviena virėja galės valdyti valstybę“.Tokių „virėjų“ politikoje dabar matome daug. Kartu matomas ir mechanizmas kaip tokios „virėjos“ atsiduria politinės raiškos lauke. Korupcija, amoralus gyvenimo būdas, tamsūs šešėliai biografijose - šiuolaikinės politikos instrumentarijaus arsenale panaudojamas kaip „privalumas“, siekiant politinės karjeros. Tokie asmenys gali būti šantažuojami, jeigu spyriojasi aptarnauti interesų grupes, veikiančias prieš bendrąjį gėrį, platesnį visuomeninį interesą. Todėl tokie neretai proteguojami. Kvalifikuotų, įvairioms pagundoms atsparių žmonių iki sprendimus priimančių grandžių stengiamasi neprileisti. Dabar yra tam priemonių. Kita vertus, apsidairykime aplinkui, kokios yra alternatyvos? Rusija? Kinija? Ten irgi nėra kitaip, tik dar šalia viso to - vienos partijos diktatūra ir brutalūs totalitariniai režimai.

G.JAKAVONIS: Lietuviai skeptiškai vertina demokratijos veikimą šalyje ir savo valdžią „myli“ mažiau nei kitų ES ir NATO valstybių piliečiai. Tautiečiai, pasak neseniai vykusio tyrimo autorių, demokratijos, kaip tinkamiausio valdymo būdo, kvestionavimą sieja su tam tikru „tvirtos rankos“ ilgesiu. Po atgimimo laikotarpio, paskelbus Nepriklausomybę, tarybinio vienpartinio muštro išvargintiems tautiečiams labai patrauklios atrodė liberalios, asmenybę išlaisvinančios idėjos. Juk vieni pirmųjų liberalias idėjas kėlė mūsų Sąjūdžio šaukliai Arvydas Juozaitis, Vytautas Radžvilas. Tik jie greitai suprato, kad laisvė ir savo teisių žinojimas be pareigų yra klaida. Sovietų Sąjungos subyrėjimas tautiniu pagrindu Vakarams priminė nacionalizmo atgimimą ir jie darė viską, kad sunaikintų mūsų tautiškumą, savastį, tapatybę. Susidaro įspūdis, kad tai jiems sekasi.

P.URBŠYS:Liberalizmas vakarietiškame pasaulyje vis labiau įgyja kraštines ideologines išraiškas, kurios, mano manymu, įgauna liberalinį neofašistinį atspalvį, kai įsigali tik vienos visuomeninės grupės tiesa ir visi, nesutinkantys su jais, paverčiami antrarūšiais nepilnaverčiais užribio žmonėmis. Šiandien JAV asmuo, išreiškęs nepritarimą pseudoantirasistiniam vajui šalyje, gali būti ištrintas iš socialinių tinklų, prarasti darbą ir ateitį. Ir tai vyksta toje valstybėje, kurią kažkada laikėme demokratijos etalonu.

Tenka pripažinti, jog vakarietiška visuomenė, kuri buvo orientuojama tik į vartojimą, tapo labai paranki tokio liberalinio užkrato platinimui, nes vartojimas prilyginamas laisvei. Laisvė - liberalizmui. Liberalizmas - demokratijai. O toje pseudodemokratinėje vėliavoje įrašyta auksinėmis raidėmis: „Kas ne su mumis, tas prieš mus.“

Tokios laisvės ir demokratijos atmainos juntamos ir pas mus, kai iš reprezentacinės valstybės aikštės paverčiamas pliažas, kaip vertybinių sėdmenų demonstravimo vieta prieš Lietuvos laisvės kankinių atminimą.

Mes nebeturime demokratijos etalono. Tad kyla klausimas, kas yra ta demokratija? Jei pati demokratija remiasi atstovavimo principu ir tas atstovavimo principas yra iškreipiamas, tai tie atstovai, kaip minėjau, tampa neatskaitingi tiems, kurie juos išrinko. Vadinasi, mes esame tie, kurie norėjome sukurti tai, ko patys nežinojome, kas tai yra. Mes visuomet žiūrėdavome į Vakarų pusę kaip į demokratijos pavyzdį. Kai stebime šiuolaikinės vakarietiškos demokratijos erozijos išraiškas, mes pasimetame, nes nebežinome, į ką turime orientuotis. Tuo labiau jei tokia nedemokratinė Kinija tampa pavyzdžiu valstybės, kuri susidoroja daug geriau su mirtinu koronaviruso pandemijos iššūkiu negu JAV. Kai iškyla gyvybės ir mirties klausimas, kiniškas valdymo modelis žmogui gali atrodyti efektyvesnis. Bet kai žmogus pradeda aukoti savo fizinį išgyvenimą savo laisvės sąskaita - tampa vergu.

Akivaizdu, jog pas mus Lietuvoje demokratijos erozijos priežastys yra vienos, Vakarų pasaulio dalyje tos priežastys gali būti kitokios. Viena aišku, kad niekas šiandien negali atsakyti, kas yra demokratija. Deja, tas, kuris šiandien įgyja valdžios galias, turi išskirtinę teisę primesti savo demokratijos suvokimą.

Anksčiau Europos demokratija buvo grindžiama krikščioniškos civilizacijos vertybinėmis nuostatomis. Dabar mes matome, jog dabartinės ES architektai bando šias vertybes nušluoti ir ant jų griuvėsių siekia pastatyti neoliberalistinį ideologinį darinį, kuris ankstesnes demokratines vertybes paverčia antidemokratinėmis.

Štai jums šviežiausias pavyzdys, kai ES Briuselio biurokratai su Europos Komisija priešakyje nusprendė įvykdyti baudžiamąją akciją - neskirti ES lėšų Lenkijos miestams, kurie pasiskelbė zonomis be LGBTI ideologijų. Ar priėmė šeimos teisių rezoliuciją, kuriose yra aiškiai apibrėžiama, kad pilnavertė šeima yra vyro ir moters sąjunga. Taigi šiuolaikinėje Europoje baudžiami tie, kurie vadovaujasi krikščioniškomis vertybėmis, kurios netolimoje praeityje užtikrino vakarietiškos demokratijos pamatus.

V.VALIUŠAITIS: Manau, kad demokratinės santvarkos Lietuvoje įgyvendinti mes nepajėgėme. Tai, ką matome dabar, toli gražu nėra nepriekaištinga demokratinė santvarka, galbūt labiau „procedūrinė demokratija“, savotiška demokratijos vaidyba, jos imitacija, atliekama dėl to, kad dabar „taip reikia“, to reikalauja „Zeitgeist“, t.y. „laiko dvasia“, gyvenamojo meto tarptautinė „laikmečio mada“. Tarpukariu tokia „mada“ buvo diktatūriniai režimai, o šalys, kurios bandė to išvengti, buvo traktuojamos kaip „atsilikusios“, „nespėjančios su laiko dvasia“.

Kodėl sakau, kad demokratinės santvarkos įgyvendinti Lietuvoje nepajėgėme? Todėl, kad daugiau mažiau veikiančią demokratiją įgyvendinome politinės veiklos plotmėje, nors irgi ne be priekaištų. Tarkime, turime sąžinės laisvę, žodžio laisvę, spaudos laisvę, laisvus rinkimus ir pan. Spragų esama ir čia, bet tai jau detalės, dėl jų nesismulkinsiu - politinės laisvės Lietuvoje daugiau mažiau yra laiduotos. Tačiau demokratija socialinėje arba ūkio srityje nėra įtvirtinta, kaip nėra įtvirtinta demokratija ir kultūros srityje. Nėra sudarytos vienodai palankios sąlygos smulkiam ir vidutiniam verslui, proteguojamas stambusis, jis vyrauja ir daro kliūtis smulkiojo verslo plėtrai. Lygia dalimi ir kultūros srityje vyrauja totalitariniai metodai, administracinėmis priemonėmis primetinėjant visuomenei kultūrinius raidos modelius, įskaitant šeimos modelius, kurie daugeliui žmonių prieštartauja jų įsitikinimams. Iš čia kyla nepasitenkinimas demokratija.

Tačiau tai nėra pačios demokratijos yda, bet dalinio jos įgyvendinimo. Būtina užtikrinti demokratijos sąlygas visa apimtimi - ne vien politkos, bet ir ekonomikos bei kultūros srityse. Tačiau šauktis „kietos rankos“ politikos, mano supratimu, būtų klaidinga. Tokia politika niekur kitur negali nuvesti, kaip tik į rusišką arba kinišką režimą. Bet ten jau buvome, nepatiko.

V.RUBAVIČIUS: Išsilaisvinę mes turėjome liberalių, sakyčiau, popsinių iliuzijų. Tik vėliau ėmėme suvokti šiuolaikinio liberalizmo esmines nuostatas ir idėjas - beatodairiškas antikrikščioniškumas, genderizmo ideologijos diegimas kultūroje ir vaikų auklėjime, mokant net darželinukus rinktis savo lytį iš suaugusiųjų siūlomo sąrašo, vyro ir moters šeimos supratimo naikinimas, trinant iš kalbos net tėvo ir motinos vardus. O šis naujasis liberalizmas tapatinamas su demokratija, kurioje įsivyrauja žiauri politinio korektiškumo ideologinė cenzūra. Tokia demokratija daugelį mūsų žmonių verčia jaustis nejaukiai, o ir imama suvokti, kad tikros, tradicine vadintinos, vakarietiškos demokratijos stokojame. Gyvenimiškoji patirtis moko, kad daugelį tradicinės demokratijos dalykų mūsų politinis elitas tiesiog imitavo. Tad sukūrėme labiau parodomąją, procedūrinę demokratiją. Ateina žmonės į laisvus rinkimus ir tai jau yra demokratijos laimėjimas. O kad partijos gali susitarti ir regionus valdo kunigaikštukai arba vos ne feodalai, mums tarsi ir neberūpi. Nacionalinės valstybės ir nacionalinės kultūros kūrimas išsilaisvinus tapo problemiškas dėl ES vyravusių politinių nuostatų kurti tokį valstybinį darinį, kuriame tautos atsiskiestų, o valstybės pamažu sunyktų, palaipsniui daugiau valstybių konstitucinių galių perkeliant į Briuselį. Dalis politinio ir kultūrinio elito visais kanalais skleidžia mintis, esą valstybės atgyveno, jos nebereikalingos, nes viską sprendžia ekonomika ir rinka, o su nacionaline valstybe susijusias nacionalistines jausenas būtina visais būdais trinti iš žmonių sąmonės. Naikinti ir visokius valstybingumą tvirtinančius simbolius. Mes ėmėme ir kultūriškai, ir politiškai labai sparčiai išsivalstybinti, didelė emigracija tam taip pat pasitarnavo. Mes valstybės kūrimą apleidome, nes didelę dalį valstybės, valstybinių institucijų kūrimo palikome europinėms direktyvoms. Didelė mūsų Tautos ir valstybės bėda, kad pasitelkdami ir panaudodami komunistinius, nomenklatūrinius ir administracinius įgūdžius, tapome labai geri europinių pinigų administratoriai, tačiau tos visos lėšos didžia dalimi buvo pasitelktos išvalstybinimo tikslams.

Pats ryškiausias mūsų išsivalstybinimo ir nacionalinės savimonės stokos pavyzdys - Lukiškių aikštės istorija. Dalis politinio ir kultūrinio elito, istorikų, rašytojų piestu stoja prieš tai, kad ši aikštė taptų valstybine aikšte, kad ta aikštė teigtų Lietuvos valstybingumą. Tačiau dabartiniai kriziniai reiškiniai daugelį privertė atsigręžti į valstybę ir suvokti nepaprastą valstybės ir valstybingumo svarbą. Tikėkimės, kad ir iš Lenkijos pusės tas svarbos suvokimas ateis pas mus. Derėtų susivokti, kad dar turime galimybių imtis valstybės kūrimo darbo.

G.JAKAVONIS: Ar gali Lietuva atsilaikyti prieš ją, kaip tautinę demokratinę valstybę, naikinančias įvairias viso pasaulio pinigais aptekusias ir pragmatiškas bei savanaudiškas, egoistines jėgas? Juk pagal įvairius paskaičiavimus, 3-5 proc. mūsų planetos gyventojų valdo 90-95 proc. viso pasaulio turtų?

P.URBŠYS:Kai nebelieka tvirtų vertybinių pagrindų, pradedame grimzti į ideologines pelkes, kuriose paskandinamos tradicinės demokratijos vertybės.

Paradoksas, kad Lietuvoje tie, kurie gieda liberalizmą šlovinančias giesmes, ir tie, kurie bando jas nutildyti, į žmogų žiūri vienodai, tik kaip į savo galios šaltinį. Todėl, manau, artimiausioje ateityje nusivylimas demokratija Lietuvoje tikrai drastiškai nemažės. Nebent įvyktų stebuklas - žmogus atsikvošėtų ir suprastų, kad klūpėjimas nėra jo natūrali būsena, jog apsisprendimas atsistoti glūdi jame, o ne kitame. Nes tik stovintis žmogus gali apsaugoti savo orumą ir būti demokratijos garantu. Ir įgyti vertybinį imunitetą nuo rytietiškų ar vakarietiškų ideologinių pandemijų, kurios kėsinasi į jo laisvę.

V.RUBAVIČIUS: Tai labai sudėtingas klausimas, nes atsilaikyti prieš dideles valstybes ir prieš dideles geopolitines galias yra labai sunku, ypač, kai nelabai suvoki, kaip tos galios veikia ir kokie yra tų galių tikslai.

Kaip elgtis Lietuvai ir kokia ateitis laukia Lietuvos? Manau, Lietuvai svarbiausia būtų suvokti savo tam tikrus nacionalinius interesus, kurie yra susiję, pirmiausia, su valstybingumo saugojimu ir stiprinimu, nacionalinės savimonės ugdymu, nacionalinės kultūros kūrimu ir sklaida pasaulyje, taip pat - socialinės atskirties mažinimu. Kitaip tariant, mes turime nukreipti žvilgsnį į savo Tautą ir į visuomenę, į tuos, kuriems Lietuva yra gimtinė.

V.VALIUŠAITIS: Na, nemanau, kad yra prasminga skaičiuoti procentus, kas kiek turto valdo ar nevaldo ir tuo labai gąsdintis. Per ilgaamžę Lietuvos istoriją niekada tokia didelė visuomenės dalis negyveno taip gerai, kaip gyvename dabar. Iš esmės, reikšminga visuomenės dalis, drįsčiau tvirtinti, gyvena taip gerai, kaip ankstesniais amžiais gyveno galbūt tik kunigaikščiai. Vadinasi, galime ir mokame tvarkytis. Aišku, socialinė atskirtis per didelė, tai reikia skubiai tvarkyti. Permainų, pataisų reikia ir kitose srityse. Tačiau labai sielotis dėl „globalių problemų“ vengčiau, daugiau rūpinčiausi tuo, kas priklauso nuo mūsų. Pasaulio raidos mes nepaveiksime, o tvarkytis „savo kieme“ - privalome. Tad verčiau vadovautis principu: „daryk, ką gali, daryk dabar, daryk, kas nuo tavęs priklauso, bet nesisielok per daug dėl to, ką pakeisti ne tavo jėgoms“.

Diskusijos filmuotą medžiagą rasite čia.

Naujausios žinios

Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (52)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • EISMO SĄLYGOS: Lietuvoje valstybinės reikšmės kelių dangos sausos, kritulių nėra, eismo sąlygos geros.
  • LANKYSIS: ketvirtadienį Lietuvoje lankysis Nyderlandų užsienio reikalų ministras Stefas Blokas.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Dienos klausimas

Ar norėsite skiepytis nuo COVID-19?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar jau žinote, už ką balsuosite Seimo rinkimuose?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+12 +14 C

+14 +15 C

 

+15 +16 C

 +23 +25 C

+22 +25 C

 

+23 +24 C

0-4 m/s

0-5 m/s

 

2-7 m/s

       

Nuorodos