Tai - ne emigracija. Tai - Europos užgrobimas

Ką daryti? Europos Sąjungos viršūnės ir viršūnėlės nenori nieko matyti ir girdėti, jų priimami sprendimai - ištisa nesusipratimų virtinė, o savižudiško entuziazmo sklidini klinikiniai tolerantai uoliai kasa duobę nacionalinėms Europos valstybėms.

Karo pabėgėlių statusą reguliuoja įstatymai. Ten labai aiškiai parašyta, kokį asmenį reikia laikyti karo pabėgėliu, tiksliai išvardintos jo teisės, apibrėžtos visos kitos procedūros. Be viso kito, ten nurodyta, kad pabėgėliai privalo apsistoti pirmoje saugioje valstybėje.

Nežinau, ar ES veikėjai vadovaujasi kokiais nors kitais teisiniais aktais, bet niekur neaptikau, kad Turkija arba Graikija būtų laikomos nesaugiomis valstybėmis ir iš jų pabėgėliai galėtų veržtis į jų nuožiūra dar saugesnes, o visiškai tiksliai - turtingesnes, socialiai dosnesnes valstybes. Tačiau nebaudžiami veržiasi nepaisydami jokių sienų, tvorų, policijos ir kariuomenės užkardų, gyventojų protestų.

Po Europą blaškosi milijoninė armija jaunų, sveikų vyrų, pasiruošusių už islamą padėti savo galvas, o vadinamieji ES lyderiai krapšto nosis ir svaigsta nuo kilniadvasiškumo savo rožiniuose sapnuose regėdami Nobelio taikos premiją.

Keista, bet tiems karo pabėgėliams netinka net tokios ganėtinai aukštos gerovės valstybės kaip Vengrija, Austrija, Čekija, Kroatija, Slovėnija. Tik Vokietija, Jungtinė Karalystė, Skandinavijos šalys, tik į didžiuosius miestus, jokiu būdu ne kur nors 50 km nuo Stokholmo, nors ir patogiuose, šiltuose su šiaurietišku kruopštumu pastatytuose namuose! Švelniai sakant, keistas iš mirties nasrų ištrūkusių karo pabėgėlių elgesys. Keisti ir patys karo pabėgėliai - tvirti vyrai, dalis be jokių dokumentų, bet padoriai apsirengę, visi „telefonuoti“, kišenėse - nemažos pinigų sumos.

Lietuvos žmonės ne tik prisimena, gyvi dar tūkstančiai liudytojų, savo kailiu patyrusių pabėgėlių nuo karo baisybių dalią. Bėgdami nuo viską naikinančio žvėries jie nekėlė reikalavimų, kad nori būtent į tą, o ne į kitą valstybę, būtent į tą, o ne į kitą miestą. Jų laukė ilgi metai karo nualintos Europos pabėgėlių stovyklose, globėjų, sutinkančių priimti, paieška, skurdus gyvenimas prieglobstį suteikusioje valstybėje.

Tačiau nežiūrint į nieką - padėti nelaimės ištiktiems yra kiek vienos civilizuotos tautos pareiga. Neabejoju, kad pagal savo išgales prisidėsime ir mes.

Tam yra ruošiamasi, juoba kad Lietuva per šimtmečius yra sukaupusi didžiulę patirtį, kaip tokiais atvejais reikia elgtis, todėl isteriški, aiškiai nuo besaikio toleravimo perkaitusių personų klykavimai ir kaltinimai netolerancija, rasizmu, ksenofobija yra visiškai ne tuo adresu.

Nerimą kelia kitkas. Kiek milijonų pabėgėlių Europa ruošiasi įsileisti į savo valstybes?

Tai, ką matome dabar, yra ne pabėgėlių priėmimas, ne imigracija, bet visiškas chaosas, tiksliau - Europos užgrobimas!

Jei valstybė nesirūpina savo sienų saugumu, ji yra paprasčiausias pereinamasis kiemas. Būtent tokia dabar yra Europa, tiksliau - valstybių sąjunga, pasivadinusi ES.

Viso to chaoso akivaizdoje Europos politinis elitas, iki bambos įklimpęs į beribės tolerancijos ir politinio korektiškumo balą, vis dar bando išsaugoti džiugią malonaus šeimininko šypseną. Ta šypsena neišnyksta net kai „karo pabėgėliai“ šturmuoja traukinius, keltus, uostų terminalus, atakuoja krovinius gabenančius autotreilerius. Diplomatiškai šypsomasi net tada, kai grabaliojamos, mušamos ir žaginamos moterys. Jiems visa tai atrodo taip nereikšminga, kad apie tai net nesiteikiama informuoti visuomenės, o klinikinės tolerancijos nukamuoti valdininkai aiškina, kad esą kaltos pačios aukos, nes nesilaikė nuo „karo pabėgėlių“ per „ištiestos rankos atstumą“.

Dabar gal jau laikosi, bet nuo to imigrantų srautai nemažėja, nes bevaliai ES architektai, lyg užkietėję krišnaistai, toliau kartoja tas pačias mantras apie integraciją ir toleranciją.

„Vakaro žinios“ pradeda rašytojo, psichologo Vytauto Čepo straipsnių ciklą „Europos užgrobimas“. Publikacijų ieškokite kitą savaitę dienraštyje „Vakaro žinios“.