G.JAKAVONIS: Sutikite, kad Lietuvoje knygų kainos tikrai didelės. Per didelės?

V.SVENTICKAS: Negalėčiau dėtis dideliu kainų žinovu ar specialistu, bet paaiškinimai galėtų būti paprasti. Prisimenant anuos, sovietinius, laikus, tai viskas aišku. Faktiškai valdžia finansavo knygų leidybą, tai buvo biudžeto lėšos, į knygą, šalia visų kitų dalykų, buvo žiūrima kaip į propagandos, auklėjimo įrankį ar įnagį, tada tai buvo dosniai finansuojama. Ir gamybos procesai, ir autoriniai atlyginimai, ir tas knygos judėjimas nuo leidyklos iki prekybos tinklo. Tad tokios ir buvo kainos. Vyresni žmonės turi daug to laiko knygų, tik bėda yra ta, kad nedaug tais laikais išleistų knygų yra malonu imti į rankas, nes labai suglausti tekstai, mažos raidelės, be jokių žmoniškų paraštėlių, prastas popierius, prasti įrišimai ir t.t. Čia yra būrys leidėjų ir žino, kad mūsų klasiką, palikimą reikia kas dešimt metų perleisti vien dėl to, kaip knyga atrodo. Dabartinės kainos atsiranda rinkos sąlygomis. Man, kaip buvusiam leidėjui, atrodo, kad šiame kelyje knygų prekybos sistema nori pasiimti labai daug. Čia kaip ir pienas, kol ateina iki pirkėjo, užsiaugina štai tokią didelę kainą.

G.JAKAVONIS: Ar ir knygų leidyboje bei prekyboje egzistuoja monopolis? Kiek šitie dalykai lemia kainas?

S.LADUKAS: Monopolis iš esmės neegzistuoja, kadangi knyga yra autorinis objektas. Egzistuoja didžiulis mastas ir kažkuria prasme oligopolinis segmentas, bet jis pagrįstas yra tuo, kad labai dažnai leidyklos yra suaugusios su prekybos platinimo tinklais. Didžioji bėda buvo prieš dešimt metų ar net daugiau, kai labai smarkiai mažėjo nepriklausomų knygynų, rinkos sąlygomis susikūrė du dideli knygynų tinklai ir jie priklauso leidykloms. Šiandien yra du dideli knygų tinklai - „Vaga“ ir „Pegasas“. Jie priklauso didelėms leidykloms, bet internetiniai knygynai situaciją pakeitė taip, kad tų knygynų pardavimo mastai nėra viską lemiantys. Leidyklos gali išgyventi net ir neplatindamos savo knygų nei viename, nei kitame tinkle. Tiek pačių leidyklų internetinės parduotuvės, tiek du didžiuliai internetiniai knygynai - „Patogu pirkti“ ir „Knygos.lt“ - sudarė sąlygas, kad knygų prieinamumas skaitytojui - auga. Kainos, jei pažiūrėsime knygynų tinkluose ir internetiniuose knygynuose, skiriasi. Knygynų tinklai paskui parduotuves nuėjo į prekybos centrus, praktiškai mes neturime knygynų, kurių nebūtų kokiame nors dideliame prekybos centre, o jie darbuotųsi atskirame pastate. Knygynų vieta tuose prekybos centruose yra ribota, jie negali labai smarkiai tų kainų sumažinti todėl, kad yra objektyvūs kaštai.

G.JAKAVONIS: Vis populiaresnės tampa elektroninės knygos. Laikas nestovi vietoje. Ar knygų laukia popierinės žiniasklaidos likimas? Ar dings malonumas liesti popierinę knygą?

R.ŽANDARIENĖ: Jeigu kalbėsime apie technologijas, tai iš tikrųjų buvo gąsdinama, kad išnyks popierinės knygos, kad liks tik elektroninės knygos. Bet, kaip jau minėjote, maloniau liesti popierinę knygą. Yra vaikiškos elektroninės knygos su interaktyvia veikla, bet skaitymui, paveikslėlių žiūrėjimui pirmenybę turi popierinė knyga. Galiu pasakyti, kad elektroninių knygų paklausa neauga, didžiausias augimas, koks buvo, - iki 15 proc. Manau, kad elektroninė knyga yra geras variantas, tačiau turi egzistuoti šalia popierinės knygos, nes yra mokslinė literatūra, kurią galima atnaujinti, bet suprantame, kad kokio nors meno albumo mes nepažiūrėsime internete. Jeigu grįžtumėme prie situacijos Lietuvoje, Sigitas jau minėjo, kad kažkokio dominavimo gal nėra. Bet nėra ir atlikto tyrimo. Vis dėlto matome, kad vienas tinklas gan aktyviai dominuoja rinkoje. Jei kalbėtumėme apie knygynus ir kainas, tai dabartinėje situacijoje knygynus galėčiau pateisinti tuo, kad tinklų knygynai bando bet kokia kaina išgyventi. Tačiau jie bando išgyventi keldami kainą, negerindami kokybės: aptarnavimo kokybės, pasiūlos kokybės. Juk jeigu nueisite į didžiuosius centrus, tai rasite tik didžiųjų leidyklų knygas, mažesnių leidyklų knygų bus sunku surasti. Pasigendu didelės pasiūlos. Jeigu einu į knygyną, tai ten noriu surasti kuo didesnį asortimentą. Jeigu man to asortimento nereikia, jei žinau konkrečią knygą, tai galiu ją nusipirkti ir internete. Dabartinėje situacijoje knygynai tiesiog patekę į uždarą ratą - kadangi mažėja lankytojų knygynuose, asortimentas nėra platus, tuomet tenka kelti kainas, juk jiems išgyventi irgi reikia. Manau, kad Lietuvoje, per visą nepriklausomybės laiką knygų rinka veikė pagal laisvos rinkos modelį ir nebuvo jokio reguliavimo.

G.JAKAVONIS: Gerbiama Asta, turite ir savo leidybą, ir tinklą. Tinklo turėjimas suteikia galimybę reguliuoti kainą ar ne?

A.MIKELIONYTĖ-ČECHOVSKIENĖ: Kalbant apie kainas - jeigu imsime tiek mūsų leidyklos, tiek kitų leidėjų kainodarą ir palyginsime ją su jūsų minėtomis 15 kapeikų tarybiniais laikais, tai, žinoma, tos kainos atrodo didelės. Bet žiūrint, su kuo tas kainas lyginsime. Gamintojai sakys, kad kainos yra didelės, o prekybininkai sakys, kad kainos yra tokios, kokios gali būti toje rinkoje. Žinau ir leidėjų, ir prekybininkų gyvenimą, todėl galiu drąsiai pasakyti, kad visi mes esame voverėlės, besisukančios tame pačiame rate, kad tik išgyventumėm. Kodėl taip yra? Pirmas dalykas - labai maža rinka, kuri mus apriboja tiek tiražais, tiek pavadinimais ir pan. Iš prekybinės pusės, kolegos jau minėjo, galiu lygiai tą patį pasakyti, kad į tą kainą įeina daugybė kaštų, tam tikrų dalykų, kurių leidėjai nežino, nemato, nepatiria. Galų gale ir didelės nuolaidos, kurių iš mūsų prašo ir reikalauja. Mes vieni be kitų negalėtumėme gyventi. Mes negalėtumėm be leidėjų, leidėjai tikriausiai negalėtų be prekybinių vietų. Esame viename laive ir stengiamės nepaskęsti, išplaukti, būtent tokiose situacijose, kokios yra. Dažnai tenka dalyvauti konferencijose, diskusijose apie tai, kiek lietuviškos knygos apskritai reikės, nes jaunimas neskaito lietuviškai, kolegė jau užsiminė apie elektronines knygas, jomis gąsdina jau kelerius metus. Ta rinka mažėja, žmonių mažėja ir lietuviškas žodis tampa vis brangesnis, nes nereikia didelių tiražų. Paramos taip pat nėra tokios, kokios būdavo anksčiau, bibliotekų užsakymai taip pat nėra kaip anksčiau, vadinasi, mes patys iš savęs bandom skaitymą atimti. Tačiau puoselėjame tą lietuvišką žodį iš pašaukimo, stengiamės, kad jis būtų, kad būtų reikalingas skaitytojui. Metai prasisuka, pasiskaičiuoji, kad tiražai nesumažėjo, leidinių nesumažėjo. Mūsų tinklas vienetais knygų pardavė beveik 7 proc. daugiau, vadinasi, knygų turėjome ir pardavėme daugiau. Apsidairai, kad galbūt tų knygų dar reikia ir tie gąsdinimai nėra tokie baugūs. Kaip leidėja, kaip prekybininkė galiu pasakyti, kad žmonės dar skaito, dar nori skaityti lietuviškai. Aišku, mums tos pagalbos visada reikia, kad galėtumėm jaustis tvirčiau, mes esame visi surišti, nebus leidėjų - nereikės ir prekybininkų. Nemanau, kad kaina turi įtakos tam, kad pirktų ar nepirktų. Skaitymą skatinti reikia nuo mažų dienų, dabar knygos prieinamumas visuotinis, gali nusipirkti knygą, kur nori - tiek internete, tiek fiziniuose knygynuose.

G.JAKAVONIS: Gerbiamas Šarūnai, turite europarlamentaro patirtį, kaip yra kitose šalyse?

Š.BIRUTIS: Pirmiausia, noriu pasidžiaugti, kad artėjant Vilniaus knygų mugei, tokiems savotiškiems atlaidams, kurie sutraukia daugiau kaip 60 tūkst. lankytojų kiekvienais metais (ir tas skaičius auga), manau, kad tai bus ne vienintelis pokalbis apie mums svarbiausius dalykus. Reikia pasakyti, kad be valstybės pastangų procesas eis negerąja linkme. Tos pastangos ne visada yra teigiamos. Aš priminsiu 2009 metus, suprantu, buvo krizė, bet toks pjovimas per knygų biudžetą - 2,5 karto buvo sumažintas biudžetas knygų leidybai ir periodiniams leidiniams... Iki šiol tai neatsistatė - mes 35 proc. nesiekiam 2008 metų biudžeto. Tai rodo ir tam tikrą valdžios požiūrį. Kalbant apie kainas, yra ir tokių objektyvių veiksnių, kurie lemia ir yra sunkiai paveikiami. Pirmiausia - demografija. Vienaip ar kitaip, gyventojų skaičiaus mažėjimas nuo 3 mln. iki 2,5 mln. - yra didžiulis. Kartu mažėja ir skaitytojų. Kitas dalykas - įpročiai. Pagrindinis šiandienos skaitytojas - 35-60 metų - sensta. Jaunimas, nepriklausomybės karta jau turi kitus įpročius, jie jau yra skaitmeniniai ir interneto žmonės. Informacijos ieško kitoje erdvėje, jaunoji karta žymiai daugiau naudoja elektroninę knygą, tad tiek knygų leidėjams, tiek knygų pardavėjams tai nėra naudinga. Dar vienas dalykas - skaitymo skatinimas. Statistika rodo, kad žmonių, kurie per metus perskaito bent vieną knygą, yra tik 60 proc. Vadinasi, 40 proc. - kažkur nišoje ir dėl įvairių priežasčių tos knygos į rankas nepasiima. Tai irgi bauginantis dalykas. Šalia demografinių veiksnių yra ir rinkos veiksniai: darbo užmokesčio didėjimas leidykloms, pardavėjams, sąnaudos didėja, kainos labai stipriai auga. Lyginant su Europa, mūsų skaitomumas nėra smarkiai mažesnis, bet tendencijos mažėti yra. Kainos vidurkis apie 10 Eur. Išleisti 10 Eur vokiečiui arba olandui ir lietuviui yra du skirtingi dalykai, nors ten knygų kainos yra panašios į lietuviškas. Lenkijoje ir Latvijoje kaina yra mažesnė. Čia yra fenomenas, kodėl Latvijoje kaina yra mažesnė.

G.JAKAVONIS: Pakalbėkime šiek tiek ir apie turinį, nes labai daug pastaruoju metu yra bulvarinių skaitinių.

V.SVENTICKAS: Noriu pasakyti, kad valstybė pirmiausiai turi rūpintis nacionalinės kultūros rėmimu, pagal pajėgas, tą daro. Tačiau daro per mažai. Stabtelėkime mintimis prie Knygų mugės, kaip reiškinio, kuris daro poveikį žmonėms. Kiek žmonių ateina į ją , kodėl jie ateina ir ką jie ten patiria. Galėtumėm prisiminti pradžią, aš visose mugėse esu buvęs vienokiu ar kitokiu vaidmeniu, todėl drįstu teigti, - mugė tapo ryškiausiu ne tik Vilniaus, bet visos Lietuvos kultūriniu reiškiniu, į kurį sutelkiamos labai skirtingos pajėgos. Viskas prasideda nuo knygos, taip, kaip ir Lietuvos valstybės formavimosi pradžia. Bet leidėjai pradėjo šaukti ir telkti į šią mugę visus menus: dailininkus, aktorius, muzikantus, todėl tai tampa įvairialypiu kultūriniu reiškiniu. Būtų įdomu, jei Knygų mugę būtų inicijavę knygų prekybininkai, o ne leidėjai? Bet mūsų knygų prekybos sistema tuo metu buvo nepaslanki. Labai įdomūs kai kurie procesai - mes paverkšlename, koks yra knygos vaidmuo, bet jis tikrai yra. Pagalvokime, kodėl Knygų mugėje užsimanė pasirodyti populiariosios muzikos atstovai. Paprastai būna atvirkščiai - prie popso eina klasika, kad populiarėtų, bet čia atsitiko kitaip. Šiemet girdėjau, kad atsiras regionų salė, nežinau, kas ten vyks. Rengiama begalė diskusijų, o į tas diskusijas labai noriai eina politikai. Spėju, kad regionų salėje jų irgi bus. Tai štai kokie knygos nuopelnai.

2002 m. lapkritį Lietuva buvo pašaukta į NATO, o metais anksčiau buvo pakviesta į Frankfurto knygų mugę kaip viešnia ir valstybė, su savo knygų leidyba. Artėjant mugei, atsimenu tokį pokalbį Vilniaus miesto Rotušėje. Buvo labai daug skeptiškų nuomonių iš mano kolegų rašytojų ir kitų: mes parodysime, esame vargšai (nepriklausomai Lietuvos leidybai buvo tik apie 10 metų), apsijuoksim ir pan. Bet ne, puikiausiai ten pasirodėme. Prisimindami įvykių eigą, galime pasakyti, kad tai buvo pirmoji Lietuvos verslo sritis, sulaukusi tokio dėmesio ir tarptautinio pripažinimo. Tada šiai knygų mugei reikėjo parengti tokį katalogą, ką reikėtų rodyti iš lietuvių literatūros. Paaiškėjo, kad daugiau kaip penktadalį iš šimto tų lietuvių literatūros knygų buvo išleidusi Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Noriu pasakyti, kad ši leidykla nepriklausomybės laikais atkakliai leido lietuvių autorius, nuo debiutantų iki jau patyrusių ir žinomų. Šis indėlis ir pastangos - puoselėti lietuvių literatūrą - davė vaisių. Net ir komercinės leidyklos susidomėjo lietuvių literatūra. Ta mūsų nacionalinė literatūra turėjo augimo galimybių - išgirstame, kaip tos knygos leidžiamos kitomis kalbomis, kokio pasisekimo sulaukė, A.Šlepiko romaną „Mano vardas Marytė“ pripažino ir britai, net lietuviai pradėjo pirkti.

Aš prisimenu pirmąsias knygų muges, kai reikėdavo prisikalbinti rašytoją, kad jis dalyvautų, o dabar pabandyk nepakviesti, net gali įsižeisti, kodėl yra ignoruojamas. Mes turime rūpintis, kad tos iš pasaulio literatūros atkeliavusios žvaigždės matytų, kad stovi eilė ir prie lietuvių rašytojų. Tad stokim į eilę.

G.JAKAVONIS: Ar politikų dalyvavimas renginiuose turi grįžtamąjį ryšį, daro poveikį valstybės kultūros politikai, ar čia tik tam tikras pasirodymas?

S.LADUKAS: Yra pareigas einančių politikų, kuriems tai yra savotiška prievolė, kai kurie nuperka ir net ne vieną knygą. Jei prisimintumėm Dalią Grybauskaitę, tai ji knygas pirkdavo. Nežinau, kaip kiti prezidentai, neteko su tuo susidurti. Akivaizdu, kad ten, kur yra didelis srautas žmonių, kur yra sąsaja su kultūra, nesvarbu, kaip politikai patys tą kultūrą supranta, kartais yra tam tikras noras pasirodyti. Bet yra politikų, premjerų, kurie iš mugės išeina su dideliais krepšiais knygų, tačiau juos matai ir knygų pristatymuose, net ir dalyvaujančius salės diskusijose. Manau, viskas priklauso nuo žmogaus.

G.JAKAVONIS: Pakalbėkime apie tiražus, kodėl jie tokie nedideli? Pasirodo kokia nors knyga, kuri, mano nuomone, tikrai turi išliekamąją vertę, bet, pažiūrėjus į jos tiražą, kyla klausimų, kodėl jis toks nedidelis?

R.ŽANDARIENĖ: Jeigu lyginsime nekomercinės ir komercinės literatūros tiražus, tai nekomercinės literatūros tiražai bus kelis kartus mažesni. Priežastis, manyčiau, kad leidėjas, leisdamas tokią literatūrą, jei bus gavęs dotacijas, tai gali leisti didesnį tiražą, o jei valstybės dotacijos yra negavęs, tai pasiskaičiuoja, kokia maždaug bus šios knygos paklausa. Leidėjas žino, kad jis neturės pinigų reklamai, jis šios knygos neišreklamuos geriau nei komercinės knygos. Bibliotekų finansavimo sumažinimas yra labai didelis ir tenka pamatyti, kad tokių knygų biblioteka nupirks vieną ar dvi, o komercinių knygų bus nupirkta 18 ar 20.

Gražus reiškinys yra Knygų mugė. Manau, kad politikų šiais metais bus labai daug, nes yra rinkimų metai ir mes tą labai pastebime. Yra tokių , kurie praeina pro šalį, bet yra ir tokių, kurie nuperka daug knygų. Man labai norėtųsi, kad mes apie knygas kalbėtumėm ne tik prieš Knygų mugę, o ištisus metus. Jeigu atskiri regionai neturi jokio knygyno, paimkime Zarasus, Ignaliną, Švenčionis - ten nėra knygynų. Prieš keletą metų buvo uždarytas Molėtų knygynas, mes, leidėjai, net rašėme prašymą, kad būtų išsaugotas tas knygynas. Kaip galime kalbėti apie skaitymo skatinimą? Turėtumėm net šioje mažoje rinkoje ieškoti sprendimų, kas ir kaip.

S.LADUKAS: Knygynuose šalia knygų atsiranda vadinamosios lydinčios - kitos prekės. Mes suprantame, kodėl taip yra daroma: kad žmonės mažiau perka, patalpos yra brangios, reikalingas tam tikras pinigų srautas, kurį jie turi sugeneruoti, kad knygynas išsilaikytų. „Pegase“ pirmiausiai atsirado žaislai. Tuomet mums natūraliai iškilo klausimas, kas sugalvojo šalia vaikiškų knygų padėti žaislus? Tikriausiai žmogus, kuris neturi vaikų, nes itin retas vaikas vietoj žaislo pasirinks knygą. Dabar šalia žaislų atsiranda knygos, rėmeliai, pagalvėlės ir pan. Ką tai duoda? Tai lemia, kad vietos knygoms knygynuose mažėja, knygų asortimentas mažėja, tuo metu internetiniuose knygynuose asortimentas yra didžiulis. Išeina, kad knygynai, norėdami užsidirbti daugiau pinigų, nukerta šaką, ant kurios patys sėdi.

G.JAKAVONIS: Kas nustatinėja prioritetus knygų rinkoje?

A.MIKELIONYTĖ-ČECHOVSKIENĖ: Džiaugiuosi, kad ir Knygų mugė transformuojasi, galbūt žmogui neužtenka vien tik knygų, mes gyvename greitu tempu, mums reikia tą pačią dieną visko daug, tad prašau - muzika, teatras, - sutraukime, kad viskas būtų arčiau žmogaus. Visi mes esame skirtingi, turime skirtingus įpročius ir norus. Net tą pačią istoriją mes galime skaityti ar matyti, išgirsti įvairiausiais kanalais, nebūtinai turime turėti pasidėję namuose enciklopediją.

Š.BIRUTIS: Kol kas mūsų BVP dalis kultūrai yra apie 0,6-0,7 proc., kai pas kaimynus yra 1,1 ir 1,2 proc. Tai rodo, kad nežiūrint to, jog daug politikų suguža į Knygų mugę, fotografuojasi, filmuojasi, tačiau kai mes ateiname iki konkrečių dalykų, t.y. iki biudžeto, visi kažkodėl nusisuka į tuos populistinius dalykus, nes jie duoda daugiau rinkėjų balsų, negu pasisakymas už kultūrą, už knygą.

Tačiau jeigu mes neginsime savo kultūros, tai ką ginsime? Juk nuo ko prasideda valstybė? Vienintelis dalykas, kurį mes galime ginti - savo kultūrą.