Skerdžiam kalbą

Štai vienas nesenstančiųjų:

Du pakaušę žmogeliai bando pakelti bendražygį, prigulusį ant tako; stato stato - nepastato; vargsta vargsta - vis perniek, nors, atrodo, štai, štai, beveik pasisekė... O čia praeivis ir sako - vyručiai, betgi jūs jį statot aukštyn kojomis!

Girtuoklėliai - tiek to, bet kai panašiai elgiasi rimtų įstaigų darbuotojai - čia jau nebe anekdotai. Visai nejuokinga, kai kalbos komisijos beigi inspekcijos pradeda statyti lietuvių kalbą ant ausų. Ir dar „pagal kalbos įstatymą.“

Kadaise būdavo taip: iškala pilietis gramatikos taisykles - ir pradeda vaizduotis kalbą mokantis. Nūnai gražiau: tingi gramatiką kalti - sugalvoji naujas taisykles, ir tvarkelė. Gali visiems nurodinėti, kaip pridera rašyti bei šnekėti. Aišku, jei priklausai ant tinkamos laktos tupinčiųjų kastai. Va tokie tupintieji ir sumąstė: nebereik morfologijos anei skiemenavimo - lai sau žmogeliai skaido žodžius kaip patinka! Nebereik suprasti žodžio (nebeminint žodžio dalių) prasmės - teiraukitės kalbos valdininko, apšvies nelyg saulelė! Nebereik logiškos skyrybos - skyryba priklauso nuo to, kokia šiandien kalbos prievaizdo nuotaika… Tačiau, šiukštu, nedrįskit kur nors įpaišyti žodį ar junginį, kuris kalbos tyrumo sergėtojui gali pasirodyti panašus į rusišką arba anglišką (kitos kalbos - tiek to, ne visi ir ne apie visas girdėjo).

Nelengva išblusinėti visas nesąmones, kurių priveisė kalbos tvarkytojai. Dar sunkiau įrodyti, kad valdininkai (kalbininkas, įspraudęs sėdimąją į kalbos prievaizdo krėslą, veikiai virsta valdininku), privalantys rūpintis lietuvių kalba, dažniau pagadina nei pataiso - juk taisykles nustatinėja jie patys! Ir jau visai neįmanoma prašyti, kad kalbos žandarai teiktųsi prisiminti pradinės mokyklos lygmens lietuvių kalbos kursą - anie apsišarvavę moksliniais laipsniais, patys kitus mokina! O jei atsiprašant specialistas savo kalbos nemyli - tai juk meilė neprivaloma... Tegu negudrūs darbą ir kalbą myli.

Kuo gi negudrus kalbininkas skiriasi nuo gudraus kalbininko?

Negudrus kalbininkas stengiasi ne tik perprasti gramatikos taisykles; jam rūpi, kokia gali būti žodžio kilmė, koka yra dabartinė ir kokia buvo ankstyvoji jo reikšmė, ar skolinys praturtina kalbą, ar išstumia ne blogesnį savą žodį… Grubiai apibendrinus, tai, kas rūpi negudruoliui, galima pavadinti semantika. Betgi KAI SUSIKERTA SEMANTIKA IR GRAMATIKA - NUSILEISTI PRIVALO GRAMATIKA! Kaipo žymiai jaunesnė…

O gudrus kalbininkas?

Gudrus kalbininkas net nebekala gramatikos taisyklių mintinai: pasirankiojo lengviau įsimenamų taisyklėlių, sunkiau perprantamas perdirbo pagal savąjį neišprusimo lygį, ir jau skelbia kaip vienintelę lingvistinę tiesą. Dar kartą pasitvirtina dėsnis, bylojantis, kad kai pats dirbt nemoki ir nenori - pradedi mokyti kitus. O kai net mokyt tingi, puoli vadovauti. Gudrutis veikia taip:

Jei jam nesinori mokytis nuobodžios žodžių darybos bei skiemenavimo - jis tiesiog panaikina žodžių kėlimo taisykles.

Jei nelabai išmano, kaip transkribuoti kokią užsienietišką pavardę - tiesiog įsako užsieniečių vardus ir pavardes rašyti „kaip originale“. Apie tai, kad savus rašmenis turi ne vien tautos, vartojančios lotyniškąjį raidyną, gudrutis negalvoja. O kad, tarkim, televizijos ir radijo diktoriai bei diktorės kramtysis nagus, prireikus teisingai ištarti pagal gudriuosius parėdymus užrašytas užsienio veikėjų pavardes - gudručiui visiškai nerūpi.

Jei geidžia pagarsėti patriotiškumu, bet triūsti tėvynės labui pritingi (kas jau kas, o gudrutis tai tikrai žino, kad triūsdamas nei prasikursi, nei pagarsėsi) - tiesiog apšaukia pirmą pasitaikiusį žodį ar junginį skoliniu arba „vertalu“ iš rusų kalbos (nors kartais apkaltintojo žodžio kilmė netgi ne slaviška, o germaniška, romaniška ar net baltiška) ir paliepia keisti „vertalą“ tegu ir kerėplišku, užtat „lietuvišku“ naujadaru. Tiesa, pastaraisiais metais imtasi ir skolinių iš anglų kalbos - nors net tų kilmė ne visuomet angliška.

Taip ir skerdžiam savo kalbą. Sadistiškai. Ne peiliu, o atbukusia liniuote...

Dar „prie ruso“ kalbos komisijantų „supaprastintos“ žodžių kėlimo taisyklės jau subrandino derlių: žodžio dalių prasmės nebežino net lituanistai. Užtat aršiai kovodami su „rusicizmais“ prisigalvoja tokių išmintybių, kad nors verk. Iš daugybės naujadarų man didžiausią pasibaisėjimą kelia STEBĖSENA. Kuo nusikalto iš lietuviškų žodžio dalių sudarytas lietuviškas žodis „stebėjimas“? Naujadaru nusakomas pats veiksmas, nors iš tiesų lietuviška priesaga ir galūnė reiškia tam tikrą tam tikram asmeniui būdingą veiksmo atlikimo būdą: laikySENA, eiSENA, nešioSENA... Cha, „vykdoma stebėsena“! Na taip, „vykdomas stebėjimas“ skamba ne ką geriau, bet kas draudžia sakyti/rašyti tiesiog „veikla stebima“, „reiškinys stebimas“, ir taip toliau? Kodėl būtina „vykdyti stebėseną“?

Iš sumodernintos skyrybos liko šnipštas. Skyryba turėtų padėti susigaudyti, kas priklauso kam, kas sakinyje svarbiau, kas ne taip svarbu, šiaip palaikyti teksto raišką. Bet nūdienės skyrybos aptarinėti nesikeikiant neįmanoma. Tai ir nesikeiksiu. Dar dėkui, kad ilgesnio žodžio vidury nereikalaujama kablelių prikabinėti...

„Originali“ tikrinių užsienietiškų (iš tiesų tai tik angliškų) daiktavardžių rašyba įvesta, manding, tingint aiškintis, kaip skamba tas ar kitas nelietuviškas vardas. Girdi, „vardas ir pavardė yra asmens nuosavybė, kurios iškraipyti negalima“. Aha, rašomas vardas nuosavybė, o tariamas jau nebe, tariant kraipyti galima? Tūlam užsieniečiui turbūt ausys nudžiūtų, išgirdus „savo“ vardą lietuviškai. Paprasčiausias „Michael“ gali būti ir Maiklas, ir Mišelis, ir Mikelė, nelygu tautybė. Retesnių vardų nebeminint. Beje, reikalaujantys įteisinti nelietuviškus rašmenis lietuvių raidyne kažkodėl nenurodo, kurios valstybės keičia savo raidynus siekdamos nepažeisti ten apsigyvenusių lietuvių teisių. Šį klausimą turėtų kelti politikai, ne kalbininkai. Tik sulauksi iš jų!

Juokingiausia - kai kam iš tiesų praverstų kalbininko botagėlis, deja, tuo botagėliu šmaukšima visai ne ten, kur verkiant reikia…