Signataras Mečys Laurinkus: Iš kur atsirado „blogi“ žmonės?

„Man asmeniškai ryškiausias įspūdis - to meto emocija. Ne teoriniai politikavimai, samprotavimai, o būtent emocinė nuotaika. Ji buvo neeilinė. Tokiai emocijai gyvenime net sunku rasti atitikmenį. Nežinau, su kuo būtų galima tai palyginti“, - atviravo M.Laurinkus.

- Gal su pirmąja meile?

- Gal su nuosavomis vestuvėmis? Toks ypatingas pakylėjimas asmeniniame gyvenime būna tik vieną kartą, o visuomenės gyvenime analogiška emocija susiliejo su mūsų buvimu pasaulyje ir su asmenine biografija. Daugiau tokios emocijos nepatirsiu. Aplinka irgi buvo panašiai pakylėta. Paskelbę apie atkurtą valstybę labai atvirai glėbesčiavomės, ašaras braukėme ir neatrodė, kad tai nevyriška. Vėliau ši emocija praėjo. Gal po paros. Ir paskui jau buvo kas kita.

- Kas kita - tai emocijų atoslūgis?

- Reikėjo projektuoti, ką toliau daryti, kas ko siekia. Buvau apsisprendęs būti politikoje, kaip ir planavau. Galvojau, kad išbūsime visą Aukščiausiosios Tarybos kadenciją, bet buvo paskelbti išankstiniai Seimo rinkimai. Aš galvojau, kad dirbsime visą kadenciją. Ruošiausi kitiems Seimo rinkimams, o per tą laiką planavau ką nors konkrečiai nuveikti. Mano iniciatyva buvo priimtas sprendimas dėl Valstybės saugumo departamento (VSD) steigimo. Jis, VSD, tarsi iš nieko atsirado, nes pradėjau vienas ir nuo nulio (1990 m. kovo 20 d. M.Laurinkus paskirtas VSD generaliniu direktoriumi - aut. past.). Nebuvo jokių perėmimo aktų, net tokios galimybės nebuvo, nes sovietinis saugumas dar veikė ir jų pastatas buvo už kelių šimtų metrų nuo mūsų Vyriausybės rūmų. Tai buvo simboliškas žingsnis - pradėti kurti mūsų valstybės VSD nuo nulio. Kitos valstybės, tarp jų - ir mūsų kaimynės, perėmė ankstesnę saugumo sistemą, o mūsų politinis sprendimas buvo kurti savo saugumo sistemą.

- Kodėl žmonės vis dar įtariai vertina mūsiškius saugumiečius, nors jie yra ne sovietiniai, bet mūsų valstybės pareigūnai? Pavyzdžiui, dabartinis VSD vadovas Darius Jauniškis 1990-1993 m. dirbo Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyriuje, vėliau vadovavo specialiųjų pajėgų operacijoms, vykdytoms įvairiose karinėse misijose. Kodėl tokiais, atrodo, labai patikimais žmonėmis visuomenė vis dar nepasitiki?

- Visada bus kotroversiškų vertinimų. Ir emocijų, ir išankstinių nusistatymų. Ne visi saugumiečio profesiją laikys prestižine. Nes kelios mūsų kartos užaugo prie sovietinių represinių saugumo struktūrų. Nuo jų daug kas nukentėjo, todėl saugumas Lietuvoje vis dar siejamas su neigiamomis emocijomis. Su represiniu mąstymu. Skirtingai, nei britai vertina britų žvalgybos struktūrą, apie kurios darbą net romanai rašomi. Lietuvoje tik keičiantis kartoms, po 30, 40, 50 metų pakis požiūris į mūsų saugumo struktūrą. O kol kas dar gyvena kartos, patyrusios sovietines represijas.

- Ar galėjome tuos 30 metų nugyventi lengviau, su mažesniu visuomenės susipriešinimu?

- Ar reikėjo kitaip? Esu ne kartą apie tai kalbėjęs. Patyrėme dvi dideles reformas. Pirmiausiai buvo privačios nuosavybės grąžinimas, kuris susietas ir su privatizacija. Nebuvo gerai apgalvota, kokį modelį pasirinkti. Buvo siūlomas ir Margaret Tečer (Margaret Teatcher) pasirinktas privatizavimo modelis, kuris tiko britams. Ir iš Lotynų Amerikos šalių patirčių įvairių patarimų prisirinkome. O Lietuvoje išėjo chaotiškas modelis.

- Žmonėms buvo išdalinti investiciniai čekiai. Vieni nežinojo, ką su tais čekiais veikti. Kiti už juos išsipirko savo būstus. Treti tol laukė, kol čekiai nuvertėjo ir juos vos ne dykai supirko gudresni. Kad už įsigytus čekius privatizuotų įmones.

- Kaip elgtis su žmonėmis, atrodė paprasta, bet įmones galiausiai įsigydavo tie, kas joms ir vadovavo. Buvo tik klausimas - ar įmonės vadovas turi pinigų ir kokiu būdu tą įmonę įsigis. Žmonės, dirbantys tose gamyklose, taip pat būdavo įmonės savininkai, bet ne vienodo lygio. Privatizavimo modelis tapo savotiška karikatūra. Lygiai taip pat vyko ir žemės ūkio reforma. Kolūkių naujoje santvarkoje negalėjo būti, bet nebuvo aišku, kokiu būdu kolūkiai bus išgyvendinami. Ar per mėnesį, metus, pusantrų ar per savaitę? Žmonės visoje Lietuvoje kaimuose dirbo kolchozuose, sovchozuose ir klausinėjo - o kaip gyvensiu aš, kur dirbsiu, jei esu melžėja ar veršių prižiūrėtojas? Kur bus mano nuosavybė? Tos dvi reformos užsitęsė, susipynė ir nė viena partija neturėjo savo aiškios vizijos ūkiniame šalies gyvenime. Kai žmonės ėmė negauti algų, atsirado nepasitenkinimas ir pasipriešinimas. Į jį buvo neadekvačiai sureaguota. Tas pasipriešinimas buvo ne dėl ankstesnės, sovietinės, sistemos grąžinimo, bet dėl neaiškios žmonių ateities. Nes žmonėms reikėjo išlaikyti šeimas, iš kažko gyventi. O buvo neteisingai suprasta, kad kažkas nori restauruoti sovietinę sistemą. Taip atsirado „blogi“ žmonės - kai kurie kolūkių pirmininkai, įmonių administratoriai. Jiems buvo uždėtos „blogų“ žmonių etiketės ir tai tęsėsi 10 metų. Iš tų laikų ir dabar dar ataidi įvairūs vertinimai.

Buvo įvairių klaidų, bet kažkaip „išsivyniojome“. Ne viskas buvo blogai. Dabar tik reikia mokėti įvertinti, kiek per 30 metų Lietuva pasiekė teigiamų dalykų, ir mokėti kritiškai vertinti dabartį.