„Mano supratimu, didžiausias laimėjimas yra tai, kad mes sugebėjome pasiekti Lietuvos Nepriklausomybę, - atsakė B.Genzelis, nė kiek neabejodamas. - Mes, Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, kuriai ir aš priklausiau, labai viską pamatuotai planavome. Neišmanėlių mano aplinkoje nebuvo. Galvojome apie visas galimas pasekmes, nes prisiminėme, kas vyko Čekoslovakijoje 1968 m.“

- Tų metų pradžioje Čekoslovakijos komunistai, išsirinkę ČKP Centro Komiteto (CK) pirmuoju sekretoriumi reformatorių Aleksandrą Dubčeką (1921-1992), ėmė kurti socializmą su žmogišku veidu. Vadinamasis Prahos pavasaris 1968 m. rugpjūtį buvo Maskvos numalšintas su tankais. Per susirėmimus žuvo daug civilių. Numalšinus Prahos pavasarį, daug pažangios inteligentijos buvo represuota. Tarp jų - ir dramaturgas, būsimas nepriklausomos Čekijos prezidentas, Vaclovas Havelas (1936-2011). Galvojote ir apie tokį dramatišką scenarijų?

- Taip, bet posėdžiaujant Maskvoje, kai buvau išrinktas į TSRS Aukščiausiąją Tarybą, jau matėsi, kad Tarybų Sąjungos imperija yra visiškai ant pražūties krašto. Ten kovėsi dvi jėgos. Tuometinis TSRS Komunistų partijos CK generalinis sekretorius Michailas Gorbačiovas, kartu su CK Politinio biuro nariais akademiku, „perestroikos“ architektu Aleksandru Jakovlevu (1923-2005) ir būsimu Azerbaidžano prezidentu Heidaru Alijevu (1923-2003), buvo už taikingą dialogą, o kita Politbiuro grupė, kuriai priklausė Jegoras Ligačiovas ir kiti, visą laiką mąstė, kad mus reikia malšinti ginklu. Jeigu ne M.Gorbačiovas, šitie veikėjai būtų prieš mus panaudoję ginklus anksčiau. Einant į Nepriklausomybę, naivuolių tarp mūsų nebuvo. Vėliau jau perversmininkai norėjo patį M.Gorbačiovą nuversti dėl per didelio jo liberalizmo. Manau, kad siekdami Nepriklausomybės buvome gana vieningi, bet blogai, kad vėliau, jau paskelbus Nepriklausomybę, kitokie žmonės atėjo į valdžią ir kas tada darėsi...

- Kodėl taip atsitiko?

- Todėl, kad mes, pirmeiviai, nesiejome savęs su politika. Mūsų tikslas buvo tik Lietuvos valstybės nepriklausomybė. Aš pats tada sakiau, kad pirma reikia pasistatyti namą - valstybės nepriklausomybę, - o tada jau galvoti apie baldus. Čia blogai padarėme, kad apie baldus negalvojome. O kai apie baldus nepagalvojome, pradėjo brautis visai kitokie žmonės.

Justinas Marcinkevičius (1930-2011), Marcelijus Martinaitis (1936-2013), dar kiti Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai pradėjo nuo valstybės reikalų atsitraukti, nes ir taip turėjo savo vietą po saule. Signataras, kultūros, politikos veikėjas Lionginas Šepetys (1927-2017) taip pat nesibrovė. Brovėsi tie, kurie nelabai jautė savo vietą po saule.

Brovėsi ne tiek nomenklatūra, ta idėjinė, bet pusiau vagišiai, gamybininkai, kurie labai organizuoti buvo. Turėjo labai gerus ryšius. Susiję su gamyklomis.Vieni jas privatizavo, kiti - ne, bet visi jie, gamybininkai, tarpusavyje turėjo labai gerus ryšius. Tik nepriklausė pagrindiniam sovietinės nomenklatūros elitui.

Organizuoti kriminaliniai nusikaltėliai tuo metu persekiojo, reketavo verslininkus, ko rezultatas - į valdžią atėjo šitie.

- Gamybininkai?

- Nieko blogo negaliu pasakyti apie Ramūną Karbauskį kaip verslininką, bet šitas žmogelis visiškai nesusigaudo politikoje.

O, pavyzdžiui, finansų ministras Vilius Šapoka yra pareiškęs, kad kultūra yra toks pat verslas... Mes Sąjūdžio laikais manėme, kad valstybė laikosi „ant“ kultūros ir švietimo. Tauta išlieka tada, kai turi savo istorinę atmintį ir savo kultūrą. Taip galvojo ir senovės kinų, žydų, graikų išminčiai bei filosofai. Dabar Lietuvoje faktiškai išduodamos visos pagrindinės Sąjūdžio idėjos. Niekas kitas nekaltas, tik mes patys. Nepriklausomybę turime, bet nesugebame su ja tvarkytis. Čia didžiausia problema. Nemąstėme apie tai, kaip reikės tvarkytis. Galvojome, kad viskas susitvarkys savaime, bet taip neįvyko.