1 nuotr.

Valdančiosios koalicijos sutarties pasirašymas. Eltos nuotr.

Simonijos požymių galėjome pastebėti dar prieš šios kadencijos Seimo rinkimus, kuriuos, kaip įprasta teigti, laimėjo Valstiečių ir žaliųjų partija.

Iš tikrųjų rinkimus laimėjo partinių ir nepartinių blokas, vedamas Sauliaus Skvernelio. Blokas, kurį Ramūnas Karbauskis sėkmingai   sulipdė, prie savo regioninės ir neįtakingos partijos pritraukdamas margą  pakeleivių būrį, dažniausiai tuščiomis kišenėmis ir ne ką pilnesnėmis galvomis.

Veikiausiai partijos vedlys nesitikėjo, kad jo urmu supirkti legionieriai taip greitai ims kandžioti juos maitinusią ranką. Pasirodo, politikos pradžiokai gal mažai turi amunicijos, bet ambicijų – su kaupu. Seimo  Kultūros komiteto pirmininkas klaidingai įsivaizdavo, kad jis vienas gali būti ambicingas.

Be jokio rimto reikalo kilo jo ir Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio kirstynės. Tai tipiškas ambicijų karas. Mažai abejotina, kieno bus viršus, bet tai bus Pyro pergalė, kuri atneš daugiau žalos, nei naudos ir pačiam  R. Karbauskiui, ir jo partijai, ir parlamento darbo stabilumui. O ypač  Seimo prestižui.

Bet didžiausias  smūgis Seimo prestižui – Agnės Širinskienės “auka”. Nejaugi viena galvočiausių Seimo narių pati sumąstė tokią kvailystę?

Belieka pajuokauti: ar ji R. Karbauskio  buvo parduota tvarkiečiams  kaip vergė Izaura( buvo toks meksikiečių ašaringas TV serialas), ar jo  pasiųsta į iškrikusią frakciją   daryti tvarkos kaip komisarė iš V. Vyšnevskio “Optimistinės tragedijos”. Bet pabaiga gali būti ne tokia optimistinė: svarstymas Seimo Etikos ir procedūrų komisijoje ar net apkalta. Tarytum maža būtų Seime sumaišties,  ją dar kelia vieno svarbiausių parlamentinių Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkės “komandiruotė” į svetimą frakciją.

Simoniją Seime S. Skvernelis stebėjo iš šalies, laidydamas užuominas ir mįsles: gal jau nebevilks premjero rūpesčių naštos, gal būsiąs paprastu Seimo nariu, gal nustumsiąs R. Karbauskį ir tapsiąs partijos pirmininku, gal ieškosiąs kito partinio uosto, net paleidęs į “valstiečių” lyderį kelias strėles, panašias į kritiką.

Tačiau S. Skvernelis nepateisino žiniasklaidos, alkstančios sensacijų,  sudėtų vilčių . Nei atsistatydinimo, nei konflikto su R. Karbauskiu. Jiedu ir toliau triūs išvien. “  …vardan tos…” Nesvarbu, kad bus priversti šypsotis vienas kitam pro sukąstus dantis. Kontrakto, sudaryto su “valstiečiais”,  premjeras nenutraukė.

S. Skvernelis paprasčiausiai moka išlaikyti pauzę. Jis žino savo vertę, kurią šia porinkimine pauze  tik pakėlė. Ir Seimo( net ir opozicijos), ir prezidento Gitano Nausėdos akyse, mat išvadavo juos iš kvailiausios – ir net antikonstitucinės padėties: Seime  buvo dalijamasi ( prekiaujama) ministrų portfeliais, nors pagal Konstituciją  prezidentas paveda sudaryti Vyriausybę premjerui, kurio… dar nėra.

Premjeras savo “taip” lyg burtų lazdele nutraukė politinį Seimo  turgų, kuris, stringant deryboms ir vis atidėliojant koalicijos sutarties pasirašymą, grėsė virsti chaosu ir valdančiosios daugumos pasikeitimu. Net ir vargais negalais pasirašyta turinčiųjų valdžią sutartis būtų nieko verta, jeigu S.Skvernelis būtų ištaręs “ne”.

Dar negimusiai koalicijai “kontroliniu šūviu” galėjo virsti protestuojančio prieš įžūlią simoniją  Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Vytauto Bako pasitraukimas iš  R. Karbauskio stovyklos, jeigu ne  jį amortizavęs S. Skvernelio sprendimas, paskelbtas tuo pačiu metu.

S. Skvernelis,  demonstratyviai atsiribojęs nuo politinių Gariūnų, tapo savotišku arbitru ir padėties Seime  šeimininku. Nors šiuo metu trumpam pasidaręs laikinuoju premjeru,   jis sustiprino savo pozicijas ir savarankiškumą,  galės reikliau perkošti  koalicijos per simoniją Seime suderėtą  kandidatų į ministrus sąrašą, išmėtyti iš jo  bent šarlatanus, kurių buvo apstu  “profesionalų Vyriausybėje”.

Ir žengti su juo į S. Daukanto aikštę ne kaip mokinėlis, drebančiomis rankomis įteikiantis mokytojai   kontrolinį darbą, o kaip politinis lyderis, atsakantis už savo komandą ir neleidžiantis  jos šokdinti, keisti ar žeminti, tikrinant anglų kalbos žinias.

Gal  nuo šiol premjero ir prezidento bendradarbiavimas  bus ne tik rankų laužymas? Norėtųsi tikėti.

Teliko nuobodžios procedūros, kurios ilgai neužtruks: Prezidentui Seimo pritarimu paskyrus premjerą, S. Skvernelio sudaryta Vyriausybė ir jos programa Seime praslys kaip per sviestą. Jeigu domitės politika, bet dar neatostogaujate, galite ramiai atsidėti vasaros džiaugsmams.  Politologų  grėsmingos prognozės, jog artėja  neregėta politinė audra, kėsinanti įsiūbuoti ar net apversti valstybės laivą, atidedamos.

Tuo nenoriu pasakyti, kad ši dirbtinai sulipdyta koalicija bus darbinga,  tvari ir stabili. Tai santuoka iš išskaičiavimo: dauguma koalicijos narių žino, kad likusieji pusantrų metų iki Seimo rinkimų – jų gulbės giesmė.Tai pasakytina ir apie  Valstiečių ir žaliųjų partiją ir jos vedlį: palankiai aplinkybėms susidėjus, rinkėjų  R. Karbauskiui įteikta valdžios kepurė pasirodė per didelė. Jau vien todėl, kad jam nesvarbu, su kuo peštis: užuot stiprinęs savo partiją,  įtraukdamas į ją  bent susipirktus legionierius, jis sugeba prarasti net jos senbuvius. Nustebčiau, jeigu kontraktą kitai Seimo  kadencijai su R. Karbauskiu pratęstų ir S. Skvernelis.

Pasidalink: